Virtualūs. Ir nemirtingi

  Po ilgo dulkėto kelio nuo Ahmadabado (Ahmadabad) pirmiausia nustebina medžių paūksmė ir banguojanti žalia pieva. Tada pastebi beždžiones, varnėnus ir tarp medžių nardančias papūgas. Įėjus pro vartus, tenka žingsniuoti ilgu grįstu taku, kol galiausiai po kojomis ima vertis žemė. Ten, tolimojoje pievos pusėje žioji smiltainio tarpeklis, kurį suformavo ne vėjas ir lietus, o žmogaus rankos. Tai – Rani ki Vavas (Rani ki Vav), Laiptinis karalienės šulinys.
  Indijos šiaurės vakaruose beveik ištisus metus sausa, o staiga prasidėjus vasaros liūtims, vanduo sparčiai susigeria į smėlingą dirvą. Prieš šimtmečius vietos gyventojai kasdavosi iki vandens, o jam pasiekti įrengdavo akmeninius laiptus. Iš pradžių šie laiptiniai šuliniai buvo paprasti, bet vėliau kai kurie iš jų tapo nuostabiais meno kūriniais.
  Rani ki Vavas yra vienas įstabiausių iš šių statinių. Jį prie Sarasvatės (Saraswati) upės Gudžarato (Gujarat) provincijoje XI a. pabaigoje pastatė karalienė Udaimatė (Udaymati) savo mirusiam karaliui atminti. Menkai naudotas šulinys jau 1300 m. buvo pilnas sąnašų, kurias kasmet plukdė sezoniniai potvyniai. Tik XX a. septintajame dešimtmetyje Indijos archeologijos tarnyba ėmė atkasinėti šį kultūros paveldo objektą. Liudininkai apstulbo išvydę, kas slėpėsi po smėliu.

Plačiau apie tai skaitykite  žurnalo „National Geographic Lietuva“ gruodžio mėnesio numeryje.