Nenuspėjami vėpliai
Toli Atlanto vandenyno šiaurėje ant ledo lyčių ir uolėtuose paplūdimiuose suvirtę knibždančiomis krūvomis gulinėja cinamono spalvos maišai. Kai kurie jų sveria per toną. Kiti siekia daugiau nei trijų metrų ilgį. Kiekvienas jų – tai raukšlėtas portretas kreivais dantimis, styrančiais ūsais, giliais randais ir krauju pasruvusiomis akimis. Jie snūduriuoja, raugėja, kivirčijasi ir loja.
Apie vėplius galbūt girdėjome „The Beatles” dainose arba skaitėme Luiso Kerolio (Lewis Carroll) eilėse, bet retas iš mūsų kada nors savo akimis pamatys šių gyvūnų būrį laukinėje gamtoje. Ir tik nedaugelis fotografų ryžosi įamžinti šiuos pavojingus, muzikalius ir sudėtingais socialiniais ryšiais susisaisčiusius irklakojus.
„Pats tapdavau masalu, – pasakoja Polas Niklenas (Paul Nicklen), tris savaites pro fotoaparato objektyvą sekęs Atlanto vandenyno vėplius, padedant švedui narui Goranui Elmei (Göran Ehlmé). – Atsisėsdavau ant kranto ir vėpliai patys atplaukdavo. Jiems būdavo smalsu. Bet norėdami išsiaiškinti, kas yra jų dėmesio objektas, jie bandydavo įsibrovėlį stuktelėti iltimis. O toks vėplio smūgis žmogui gali būti mirtinas.” Gelsvos vėplių iltys gali užaugti iki pusės metro ilgio. Įsmeigus jas į ledą lyg kirtiklį, vėpliams lengviau išsiropšti iš vandens. Taip pat jomis puolami varžovai ir ginamasi nuo plėšrūnų. Vandenyne ne kartą pastebėta plūduriuojanti nusmeigtų baltųjų lokių maita.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ gruodžio mėnesio numeryje.
