Pėsčiomis per pasaulį

  Eidami griūname priekin.
  Kiekvienas žingsnis – tai sulaikytas kritimas, išvengtas griuvimas, sustabdyta nesėkmė. Todėl vaikščiodami nuolat atliekame pasitikėjimo veiksmą. Kasdien. Tai – dviejų judesių stebuklas, jambinis sverdėjimas, kai vieną akimirką tvirtai laikomės, o kitą – pasileidžiame. Artimiausius septynerius metus ketinu šitaip griuvinėti po visą pasaulį.
  Leidausi į kelionę. Ieškau idėjos, pasakojimo, chimeros, galbūt kažko, kas apskritai neegzistuoja. Vaikausi vaiduoklių. Pradėjęs kelionę žmonijos lopšyje, Afrikos rytuose esančiame Didžiajame Riftų slėnyje (Great Rift Valley), žingsniuoju keliais, kuriais eidami mūsų protėviai mažiausiai prieš 60 000 metų pirmą kartą atrado Žemę. Tai neabejotinai tebėra didžiausia žmonijos kelionė. Ne dėl to, kad jos metu apgyvenome planetą.
Ne. O todėl, kad pirmieji už gimtojo žemyno ribų nuklydę protingieji žmonės, kurių tebuvo vos pora šimtų, paliko mums visas subtiliausias savybes, kuriomis dabar apibrėžiame žmogų: sudėtingą kalbą, abstraktų mąstymą, polinkį kurti meną, gebėjimą išrasti naujoves ir šiandieninę rasių įvairovę. Apie šiuos senuosius savo giminaičius žinome labai nedaug. Jie įveikė Bab al Mandebo (Bab al Mandab) sąsiaurį – vadinamuosius
„sielvarto vartus”, kurie skiria Afriką nuo Arabijos pusiasalio, – o tada staiga, vos per 2500 kartų˜ (geologijos požiūriu – akimirksniu), paplito po atokiausius planetos kampelius.
  Prabėgus tūkstantmečiams, einu jų pėdomis. Remdamasis archeologija ir sparčiai augančiu „genografijos” mokslu, kuris dabartinėse populiacijose ieško mutacijų, padedančių atsekti ankstyvąsias diasporas, žingsniuoju šiaurėn iš Afrikos į Vidurinius Rytus. Iš ten maršrutas nuves rytų kryptimi per neaprėpiamas Azijos ir Kinijos žvyro lygumas, o tada vėl šiaurėn į žydrąsias Sibiro ūkanas. Iš Rusijos man teks laivu
persikelti į Aliaską ir žingsniuoti vakarine Naujojo Pasaulio pakrante į pietus iki pat vėjų gairinamos Ugnies Žemės, kur užsibaigė didžioji mūsų rūšies geografinių atradimų kelionė. Iš viso man teks nužingsniuoti 33 000 km.
  Jei paklaustumėte, atsakyčiau, kad šio projekto, kurį vadinu „Žygiu iš Rojaus”, ėmiausi dėl daugelio priežasčių: norėdamas iš naujo atrasti mūsų planetos kontūrus judėdamas žmogaus žingsnio (5 km/val.) greičiu, pristabdyti gyvenimo tempą, pamąstyti, rašyti. Einu, kaip ir visi, norėdamas pamatyti, kas laukia toliau. Einu, norėdamas atsiminti.

Plačiau apie tai skaitykite  žurnalo „National Geographic Lietuva“ gruodžio mėnesio numeryje.