PRIEGLOBSTIS PASAULIO PAKRAŠTY
PRIPUČIAMA MOTORINĖ VALTIS skrodžia stingdančią dulksną, aplenkdama ledo lytis ir raižydama neramios Čiukčių jūros bangas, mums lėtai plaukiant ūkanų gaubiamo kranto link. Nors mūsų vedlys rusas tikina, kad priešakyje – didelė sala, sunku tuo patikėti.
Bet nelauktai migla išsisklaido ir sala staiga išnyra visu atšiaurumu, kurį sustiprina arktinės atmosferos refrakcijos: didingas žemės plotas, 146 km ilgio, su dunksančiais auksaspalviais kalnais, kurie išmarginti ryškiais tundros gėlių žiedais.
Džonas Mjuras (John Muir), pirmasis atvykėlis, pasauliui aprašęs Vrangelio salą, nešykštėjo epitetų, kai 1881 m. išvydo šį vaizdą. „Tai didingas pirmykštės gamtos kraštas, dvelkiantis nelytėtu gaivumu, – apibūdino salą Dž. Mjuras. – Rūsti nuošali žemė tolimiausiame, šalčio sustingdytame pasaulio pakraštyje. Šiandien Vrangelio sala – vienas rečiausiai lankomų, bene sunkiausiai prieinamų gamtos rezervatų pasaulyje: vieta, į kurią norint patekti reikia kelių vyriausybės leidimų, ji pasiekiama tik sraigtasparniu žiemą arba ledlaužiu vasarą. Prie nusileidimo vietos greta Rodžerso užutėkio (Rodgers Cove) mūsų jau laukia Anatolijus Rodionovas, augalotas Rusijos rezervato prižiūrėtojas pilkšvai rudais darbo drabužiais, su signalinių raketų pistoletu ir lokius nubaidančių pipirinių dujų balionėliu. A. Rodionovas čia gyvena kiaurus metus, paliktas likimo valiai su keletu kolegų ir šimtais alkanų baltųjų lokių.
„Privet ir sveiki atvykę į ostrov Vrangelia, – pasisveikina jis su perdėtu žvalumu jauno vyro, išsiilgusio saulės ir žmonių draugijos. – Devynis mėnesius tik trys spalvos: balta, juoda, pilka. Nepatinka man čia žiema!”
Daugiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” gegužės numeryje.
