Nutraukta tyla
Apie zimbabviečius reikia žinoti du dalykus. Visų pirma, jie labai atsidavę savo žemei. Tai neturėtų stebinti: kiekvienas, išvydęs tikrųjų dryžmedžių mišką, nusidažiusį pavasariniu raudoniu prasidedant lietingajam laikotarpiui, karštą vasaros popietę pajutęs stepę džiovinantį vėją supranta, kaip nesunku pamilti šią šalį. Žinoma, toks prieraišumas turi savo kainą. Dėl jos kils dar ne vienas karas ir revoliucija, o iš jos išguitų pralaimėjusiųjų arba politinių tremtinių netektis bus tokia nepakeliama, kad jie taps tikrais vaiduokliais, ieškančiais savo žemės.
Antras dalykas, kurį derėtų žinoti apie zimbabviečius, yra tas, kad tai – maža, bet nenutildoma pasakotojų bei muzikantų tauta. 1987 m. „Bhundu Boys” apšildė popmuzikos dievaitės Madonos pasirodymą Londono Vemblio stadione. „Zimbabvės liūtas” Tomas Mapfumas (Thomas Mapfumo) sukūrė protesto muzikos žanrą – čimurengą. Prestižiškiausias Afrikos literatūrinis apdovanojimas, Keino premija, per savo 13 metų istoriją jau du kartus atiteko zimbabviečiams (Brajenui Čikvavai (Brian Chikwava) 2004 m. ir Nouvajolet Bulavajai (NoViolet Bulawayo) 2011-aisiais). Zimbabvėje vaikystę praleidusi Doris Lesing (Doris Lessing) gavo Nobelio literatūros premiją.
Daugiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” gegužės numeryje.
