Įstrigę ant pasaulio stogo

Chanas svajoja apie automobilį.

Na ir kas, kad nėra kelio. Jo tėvas, ankstesnis chanas, visą gyvenimą įtikinėjo valdžią nutiesti kelią. Naujasis chanas tęsia jo darbą. Keliu, įrodinėja vyras, juos lengvai pasiektų gydytojai su vaistais. Gal tada jo žmonės mirtų rečiau. Be to, pas juos galėtų atvykti mokytojai. Ir prekeiviai. Būtų galima gauti daržovių. Galbūt tuomet jo
žmonės – atokiame Afganistano pakraštyje gyvenantys klajokliai kirgizai – iš tikrųjų suklestėtų. Kelias – chano darbas. Automobilis – jo svajonė.
„Koks automobilis?” – klausiu.
„Bet koks, kokį tik man duotum”, – atsako jis, šypsodamasis į ūsą. Tačiau kolei kas, kol nėra nei automobilio, nei kelio, tenka naudotis jakais. Chanas laiko jaką už gyvuliui per nosį pervertos virvės. Kiti jakai stoviniuoja šalia. Šiandien – kraustymosi diena, taigi visas chano turtas turi būti pririštas jakui ant nugaros. Tai tuzinas arbatinių, ketaus viryklė, automobilio akumuliatorius, dvi saulės baterijos, jurta ir 43 apklotai. Chano jaunesnis brolis ir keli kiti vyrai padeda. Jakai muistosi, spardosi ir šnarpščia; kraunant mantą, ilgiau tenka galynėtis su jais nei pakuoti daiktus.
Kraustymasis – klajoklių gyvenimo būdas. Afganistano kirgizai tai daro 2-4 kartus per metus, priklausomai nuo oro ir galimybių rasti žolės gyvuliams. Savo tėvynę jie vadina Bam-e Dunya – Pasaulio stogu. Galbūt tai skamba poetiškai ir Abdulas. Jie mirė dar kūdikiai, jau pradėję vaikščioti ar būdami maži vaikai. Daugelis jų
tikriausiai mirė nuo nesunkiai išgydomų ligų. Kiekvienas jų, įsuptas į baltą drobulę, palaidotas negiliame kape. „Man plyšdavo širdis”, – pasakoja Abdulas. Kad numaldytų skausmą, Halča ir Abdulas įniko į opijų. Priklausomybė šiam lengvai prieinamam narkotikui tarp kirgizų jau virtusi epidemija. Tik vienas jų sūnus sulaukė penkerių. Vėliau pasimirė ir jis.