Parduodamas drėgnasis miškas
Autorius Skotas Volis su fotografų komanda keliauja į Amazonijos gilumą, kur stambios naftos bendrovės kėsinasi į vieną iš paskutinių laukinių vietovių.
Ši Amazonės baseino dalis taip pat yra dviejų čionykščių tautų namai – kičvų (Kichwa) ir vaoranių (Waorani), kurie gyvena palei kelius ir upes išsibarsčiusiose gyvenvietėse. Pirmasis taikus vaoranių ir protestantų misionierių susitikimas įvyko XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Šiandien dauguma vaoranių bendruomenių bendrauja su išoriniu pasauliu prekybos ir netgi turizmo srityse, kaip ir jų buvę gentiniai priešai kičvai. Tačiau dvi vaoranių grupės nusigręžė nuo tokio ryšio, pasirinkdamos klajoti po aukštumų mišką vadinamojoje Neliečiamojoje zonoje (Zona Intangible), įkurtoje jiems apsaugoti. Deja, ši zona, kurios dalis sutampa su Jasuni parko pietine dalimi, neapima visos jų tradicinės gyvenamosios srities, ir klajokliai kariai dar 2009 metais buvo užpuolę naujakurius ir miško kirtėjus tiek pačioje zonoje, tiek už jos ribų.
Giliai žemėje Jasuni nacionalinis parkas slepia dar vieną lobį – šimtus milijonų barelių nepanaudotos Amazonės baseino žaliavinės naftos, o tai kelia grėsmę neįkainojamam gyvybės tinklui žemės paviršiuje. Bėgant metams, kovoje dėl Jasuni likimo ekonominiams interesams nugalėjus gamtosaugą, parko užimama teritorija buvo suskirstyta pagal naftos koncesijas. Parko šiaurinėje dalyje galioja mažiausiai penkios koncesijos: tokiai neturtingai šaliai kaip Ekvadoras buvo sunku atsispirti spaudimui eksploatuoti naftą. Pusė šalies eksporto pajamų jau gaunama iš naftos, kurios beveik visa yra Amazonės baseino rytinėse srityse.
