Baltosios pelėdos

Žiemiškas vėjas skrieja per atvirą kraštovaizdį, lenkdamas neaukštą žolę ir krūmokšnius, o per kokį metrą nuo žemės lengvai sau sklendžia baltoji pelėda. Jos galingi sparnai, kuriuos išskleidus, tarpugalis siekia 1,5 m, atsilaiko prieš vėją ir ji beveik nejudėdama kybo ore, įsmeigusi akis į kažkokį smulkų graužiką. Staiga pelėda šauna į priekį ir išleidžia aštrius nagus, pasiruošusi griebti žiurkę, tik netikėtai pasigirsta… ūžt! Virš galvos jai sugaudžia lėktuvo variklis, nukreipdamas jos dėmesį ir išgąsdindamas graužikę, kuri šmurkšteli atgal į urvą.