Atpildo dienos Jemene

Vyras buvo nukryžiuotas, pasakė Um Mohamed (Um Mohammed), jos juodos akys įdėmiai žvelgia pro plyšį juodame nikabe. Ji – į ketvirtą dešimtį įžengusi našlė su dviem mažais vaikais. Bėgdama nuo pavojų ir sumaišties, tą rytą, kai ją sutikau, atsidūrė Pietų Jemene – Adeno uostamiesčio Kraterio (Crater) rajono pradinės mokyklos klasėje. Jos vaikai – dešimtmetis Ibrahimas ir septynmetė Fatima – turkiškai sukryžiavę kojas sėdėjo ant medinių kėdžių šalia savo mamos ir nedrąsiai stebėjo mane.

Mokykloje įsikūrė perkeltųjų asmenų centras, apie 530 vyrų, moterų ir vaikų glaudėsi trijų aukštų pastate, kurio langai atsiveria į šiukšlėmis užverstą purviną kiemą. Nepaisydami nešvaros ir nuo karščio visur tvyrančio dvoko, berniukai koridoriuose spardė futbolo kamuolius. Dešimtys naujų atvykusiųjų laukė, kol savanoris juos užregistruos – apdulkėjusiame nešiojamajame kompiuteryje surašys vardus ir pavardes.
Um Mohamed buvo per daug išsigandusi, kad pasakytų savo tikrąjį vardą, bet nepabijojo pasikalbėti atvirai. Ji parodė man vaizdus mobiliajame telefone, nufilmuotus prieš tris savaites, šių metų sausio mėnesį, kai keliavo namo į Zindžibarą (Zinjibar) pasiimti keleto daiktų. Ant apšvietimo stulpo kabojo barzdotas vyras, jo rankos buvo prikaltos prie medinio skersinio. Čaižiu balsu, prislopintu veidą dengiančių juodų drabužių, ji papasakojo, kad vyras, „Al Kaidos” kovotojas, buvo apkaltintas šnipinėjimu Jemeno vyriausybei. „Jis kabojo čia tris dienas. Tai buvo įspėjimas žmonėms: kiekvienas išdavikas bus nužudytas taip kaip jis.”