Romėnų sienos
Kratydamasis dulkėtu Bavarijos miško žvyrkeliu, archeologas Klausas Mikelis Hiusenas (Claus-Michael Hüssen) nenuleidžia akių nuo kairėje pusėje besirikiuojančių medžių, tankiame miške ieškodamas pažįstamų orientyrų. Staiga pasukęs šalikelėn sustabdo autobusiuką ir išlipa. Stabteli prisikimšti pypkės ir patyrinėti 1: 50 000 mastelio topografinio žemėlapio.
Nuleidęs galvą, su pypke rankoje K. M. Hiusenas – Vokietijos archeologijos instituto tyrėjas – pereina kelią ir braunasi per pomiškio tankumyną. Už penkiasdešimties metrų nuo kelio jis vos nepraeina pro žemą purvo pylimą, maždaug metro aukščio ir šešių metrų pločio. Nubertas baltais plokščiais akmenimis, jis nenatūraliai tiesia linija kyšo virš miško paklotės.
Maždaug prieš 2000 metų ši linija skyrė Romos imperiją nuo likusio pasaulio. Žemas pylimas čia, Vokietijoje, – tai viskas, kas teliko iš kitados į trijų metrų aukštį kilusios sienos, kuri šimtus kilometrų driekėsi priešais budrias sargybos bokštuose budinčių Romos karių akis.
Šiuose tyruose, už 1000 km į šiaurę nuo pačios Romos, tikriausiai tai buvo pribloškiantis reginys. „Siena šioje vietoje buvo nutinkuota ir nudažyta, – teigia K. M. Hiusenas. – Preciziškai pastatyta, tikslių kampų. Romėnai aiškiai įsivaizdavo, kaip viskas turi būti.” Inžinerijos studentai, matuodami kitą sienos tarpsnį, rado 50 km ilgio atkarpą, išlinkusią vos 92 cm.
