Tyla prieš bangą
Džinas Satas (Jin Sato) yra meras miesto, kuris jau neegzistuoja. Minamisanriku, ramus žvejybos uostas į šiaurę nuo Sendajaus (Sendai), Japonijos šiaurės rytuose, išnyko praeitą kovo 11-ąją. Dž. Satas tik per plauką nežuvo. Katastrofa prasidėjo 14.46 val. maždaug už 130 km į rytus Ramiajame vandenyne, ties lūžiu, slypinčiu giliai po jūros dugnu. 450 km ilgio Žemės plutos blokas staiga truktelėjo į rytus, kai kurios jo dalys pasislinko bemaž 24 metrus. Dž. Satas buvo ką tik baigęs susirinkimą rotušėje. „Kalbėjomės apie miesto apsaugą nuo cunamio“, – sako jis. Prieš dvi dienas regioną buvo sukrėtęs kitas žemės drebėjimas – ir mokslininkai dabar supranta, kad jis pranašavo kovo 11-osios žemės drebėjimą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo didžiausias Japonijos istorijoje.
Po 5 siaubingų minučių žemei nustojus kilnotis, Minamisanriku liko daugausia sveikas. Tačiau ką tik buvo pradėjusi siūbuoti jūra. Dž. Satas su maždaug 30 žmonių būriu puolė į šalia esantį triaukštį miesto parengties katastrofoms centrą. Antrame aukšte dirbanti 24 metų Miki Endo ėmė skelbti perspėjimą per
miesto garsiakalbius: „Eikite į aukštesnes vietas!“ Dž. Satas ir dauguma jo grupės žmonių užkopė ant stogo. Iš čia jie stebėjo, kaip cunamis plūstelėjo per 5,5 m aukščio miesto dambos viršų. Girdėjo, kaip jis viską griauna ir šluoja savo kelyje. Traškėjo namai mediniais karkasais; girgždėjo plieninės konstrukcijos. Tada tamsiai pilka banga pakilo virš jų pastato. M. Endo balsas staiga nutilo.
