Pagarba Anseliui Adamsui

           1916 m. birželį Anselis Adamsas, nešinas fotoaparatu „Kodak No. 1 Brownie“, pirmą kartą atkeliavo į Siera Nevados (Sierra Nevada) kalnus ir pradėjo fotografuoti. „Jei ir toliau tiek paveiksluosiu, ko gero,
liksiu tuščiomis kišenėmis, – tą vasarą pradedantis keturiolikmetis fotografas rašė tetai Meri (Mary) į San Fransiską (San Francisco). – Jau pripleškinau 30 kadrų.“
           Jis fotografavo beveik septynis dešimtmečius, iki 1984 m., kai sulaukęs 82 metų mirė. Per tą laiką tapo garsiu fotografu ir įtakingu pirmykštės gamtos gynėju. Keliaudamas po pasaulį skersai išilgai, vis grįždavo į Sierą, kurią vadino „tauriu žemės mostu“; tarp smailų granitinių viršūnių, snieguotų perėjų, po permainingu dangumi jis ieškodavo nuotykių, meninio įkvėpimo, draugystės ir paguodos. A. Adamso palikti saviti šio
gamtos grožio atvaizdai vis dar masina keliautojus į jo vardu pavadintą pirmykštės gamtos žemę Aukštosios Sieros (High Siera) gilumoje – jie tikisi išvysti tai, ką regėjo fotografas.
            Saulėtą rugpjūčio rytą raitų A. Adamso gerbėjų būrys, keldamas dulkių debesis, išniro iš miško priešais įstabią Tūkstančio Salų ežero (Thousand Island Lake) panoramą beveik 3 km virš jūros lygio, užlietą ryškių įkypų spindulių. Rieduliais nusėtas ežeras žvilgėjo po skaidriai mėlynu dangumi, aplinkui driekėsi vešlios aukštikalnių pievos, o peizažą įrėmino juodi Vėliavos viršukalnės (Banner Peak) ir Riterio kalno
(Mount Ritter) masyvai. Raiteliai pririšo arklius pušų guote, ir vienas iš jų paaiškino kelionės tikslą. „Ieškome Anselio paliktų trikojo duobučių“, – tarė 77 metų žvalus pensininkas Maiklas iš Fresno (Fresno), buvęs vidaus ligų gydytojas. Apie trikojo duobutes jis šmaikštavo, tačiau ne juokais vylėsi rasti tikslią vietą, kurioje
A. Adamsas padarė ankstyvąją atmintiną ežero ir Vėliavos viršukalnės nuotrauką, tuokart pranokdamas
net pats save.