Čingischano orda mieste

           Neseniai jaunas mongolų kerdžius Očchu Genenas (Ochkhuu Genen), į skolintą kinišką pikapą susikrovęs likusį turtą, persikėlė į sparčiai augančią Mongolijos sostinę Ulan Batorą (an Ulaanbaatar). Lieknas ir orus Očchu, supakuodamas, kilnodamas, išpakuodamas ir dėliodamas daiktus, neparodė jokio sumišimo. Galėjo būti nusivylęs savimi, net sukrėstas, tačiau darbavosi ramiai ir tiksliai kaip mašina.
           Atvykęs Očchu ant aptverto plikos žemės sklypelio, kurį išsinuomojo priemiestyje, po kelių valandų pastatė gerą – tradicinę apskritą klajoklių jurtą. Aplinkui, šlaituose į Ulan Batoro pusę, buvo susispietę tūkstančiai kitų sklypelių su jurtomis viduryje. Pastatęs dūmtraukį ir susmaigstęs kuolus, Očchu žemas medines duris atidarė žmonai Norvai (Norvoo) su kūdikiu sūnumi Ulaka ir šešiamete dukrele Anuka.
           Norva irgi tuoj pat ėmėsi darbo, kuris dabar teikė paguodą. Nuvijusi rūpesčius, ji ėmė tvarkyti būstą, norėdama jį padaryti tokį pat jaukų, kaip būta kaime: linoleumo grindys, ketaus krosnis, pakraščiais išdėlioti gultai, sienos tvarkingai nusagstytos šeimos nuotraukomis, ant medinio stalo nedidelis televizorius.
           Tačiau vaizdas už durų visiškai skyrėsi nuo buvusios aplinkos stepėje už valandos kelio nuo sostinės į pietvakarius, kur jie šalia Norvos tėvų jurtos augino gyvulius. O čia vietoj kalvotų pievų už kelių metrų stūksojo medinė dvimetrė tvora. Vyrui brangius gyvulius – arklius, galvijus ir avis – pakeitė vienintelis žemės šeimininko šuo – kieme pririštas juodas ir rudas mišrūnas, ant menkiausio dirgiklio lojantis, kol užkimsta.