Pusiau beždžionė, pusiau žmogus
LI BERGERIS (LEE BERGER) STOVI VILKDUOBĖJE IR ŠYPSOSI. Tai duobė žemėje, apie 45 km į šiaurės vakarus nuo Johanesburgo, gūbriuotame rudame slėnyje, kur tarp medžių guotų retkarčiais pražingsniuoja žirafų bandos. Duobės sienos iš raudonos uolienos iškilusios viršum L. Bergerio galvos ir
vietomis tokios stačios, kad ropštis į viršų arba žemyn baugoka. Prieš kokius du milijonus metų duobė buvo gerokai gilesnė ir į ją įkritusiam gyvūnui ištrūkti nebuvo jokios galimybės. Tai paaiškina fosilijų lobio, kurį aptiko L. Bergeris, gausą, o ši, savo ruožtu, paaiškina jo tokią puikią nuotaiką. L. Bergeris pasilenkia virš raudono riedulio netoli duobės dugno, pirštais aptikęs baltą išsikišimą. „Panašu į dalį rankos, – sako jis. – Tai reiškia, kad radome dar vieną individą.“
12 ar 13 metų paauglio berniuko ir suaugusios moters. Apie radinį L. Bergeris, Vitvatersrando (Witwatersrand) universiteto Johanesburge paleoantropologas, ir jo kolegos paskelbė 2010 m. balandį. Vieta – apiręs klintinis urvas, vadinamas Malapa (Malapa), – yra regione, kuris toks garsus senovinio žmogaus fosilijomis, kad dažnai vadinamas žmonijos lopšiu.
