LEGENDINIAI RAŠTININKAI

           Senoviniame karavanų mieste Tombuktu (Tombouctou) sutikau knygių bei marabutą ir paguodžiau „žaliosios beretės“ merginą, o dar anksčiau, prieš daug vakarų, buvau pakviestas ant stogo susitikti su druskos prekeiviu. Girdėjau, kad jis šį tą žino apie teroristų pagrobtą prancūzą, slepiamą kažkur kalvotoje dykumoje Malio šiaurėje. Prekeivio sunkvežimiai per šią dykvietę nuolat gabena visokius reikmenis į kasyklas Alžyro pasienyje, o į Tombuktu parveža sunkius druskos luitus. Tad pamaniau, kad jis galėtų ką nors papasakoti apie žmonių grobimus, kurie legendiniame mieste sužlugdė turizmą.

           Po paskutinio kvietimo maldai pasiekiau namą arabų kvartale. Baso berniuko vedamas perėjau tamsų kiemą ir akmeniniais laiptais
užkopiau ant stogo terasos, kur sofoje sėdėjo druskos prekeivis. Apkūnus vyriškis atrodė mažiukas prie šalimais įsitaisiusio milžino, kuris pakilęs pasisveikinti ištįso iki dvimetrinio ūgio. Jo galvą gaubė didžiulis lininis turbanas, matėsi tik akys; šiltas platus delnas apglėbė visą mano plaštaką.

           Kantriai apsikeitėme mandagumo frazėmis, kuriomis nuo seno Tombuktu pradedami pokalbiai. Ramybės jums. Ir jums. Kaip laikosi jūsų šeima? Ar gyvuliai gerai auga? Kaip jūsų sveikata? Garbė Alachui. Po šios preliudijos prekeivis nutilo. O milžinas parodė pergamentą ir sodriu baritonu sumurmėjo pro turbaną – esą tai Korano dalis, jį prieš keletą šimtmečių iš Medinos (Mediina) atgabeno karavanas. „Knygos, – tarė jis, pabrėžtinai pakeldamas stambų smilių, – Tombuktu kadaise buvo vertingesnės už auksą ir vergus.“ Uždegęs žiburį ir ant nosies pasitaisęs sulankstytus akinius, jis ėmė skaityti arabiškai, dideliais pirštais atsargiai skleisdamas puslapius, o druskos prekeivis vertė: „Negi žmonės mano, kad juos paliks (ramybėje), ir jie nebus išmėginti, jeigu tik jie pasakys: „Mes patikėjome“? Mes išmėginome tuos, kurie buvo iki jų; juk Allahas sužinos tuos, kurie teisingi, ir sužinos meluojančius!“