ĮVEIKTI OLĄ

          “Praėjęs šuns leteną, saugokis dinozaurų“, – pasigirsta balsas tamsoje. Atpažįstu Džonatano Simso (Jonathan Sims) kariškai kapotą britišką tarseną, bet neturiu nė menkiausio supratimo, apie ką jis kalba. Mano galvos žibintas apšviečia jį, tamsoje sėdintį vieną prie urvo sienos, o žilstelėjusios žandenos raitosi
iš po aplamdyto šalmo.

         „Keliauk pirmyn, drauguži, – suniurna Dž. Simsas. – Truputį pailsinsiu maudžiančią kulkšnį.“

          Dviese mes virvėmis persikėlėme per kriokiančią Rao Tongo (Rao Thuong) požemio upę ir, perlipę per 6 m aukščio klinčių atbrailas, pasiekėme smėlėtą krantą. Toliau keliauju vienas, sekdamas prieš metus paliktais žmogaus pėdsakais, kuriuos apšviečia mano žibinto spindulys. Dž. Simsas buvo pirmosios ekspedicijos narys – 2009 m. pavasarį jie įžengė į Hang Son Dongo (Hang Son Doong), arba Kalno upės olą, esančią nuošalioje Vietnamo centrinėje dalyje. Laoso pasienyje, Anamitų (Annamite) kalnuose, raižyto
reljefo Fong Nia Ke Bango (Phong Nha-Ke Bang) nacionaliniame parke pasislėpusi ola yra maždaug 150 urvų sistemos dalis. Daugelis jų iki šiol netyrinėti. Per pirmąją ekspediciją komanda ištyrė 4 km Hang Son Dongo olos, iki juos sustabdė 60 m aukščio molinga kalcito, arba kalcio špato, uola, kurią pavadino Didžiąja Vietnamo siena. Įžiūrėti virš jos plytinčią erdvę ir šviesos properšas buvo įmanoma, bet nė vienas neturėjo
supratimo, kas laukia anapus. Po metų septynių ištvermingų britų speleologų, kelių mokslininkų ir nešikų komanda sugrįžo, kad užliptų ant sienos, jei pavyks, išmatuotų perėją ir, jei įmanoma, nusigautų iki olos pabaigos.