ATGIMSTANTIS FENIKSAS

        Sunkus geležinis inkaras ir grandinė triukšmingai įvirto į vandenį. Iš savo tyrinėjimų laivo mes nuleidome du raudonus luotus, susikrovėme nardymo įrangą ir nulėkėme lagūnos link. Po penkių dienų kelionės jūra iš Fidžio (Fiji) į Kantono salą (Kanton Island), kiribatiečių kalba Abariringa (Abariringa), mes nekantravome
pamatyti, ar rifai čia atlaikė retai pasitaikančią vandenyno negandą – mirtinai pavojingą smarkų temperatūros pokytį vietiniuose jūros vandenyse. 2002–2003 metais dėl El Ninjo (El Niño) vanduo šešis mėnesius išsilaikė daugiau kaip 1 °C šiltesnis, negu įprasta aplink Fenikso salas (Phoenix Islands), mažytį salyną Ramiojo vandenyno centrinėje dalyje. Buvome girdėję, kad karštoji dėmė stipriai išblukino regiono koralus. Leisdamasis į lagūnos dugną, tikėjausi, kad reikalai nebuvo tokie jau blogi, kaip man pasakojo.

         Įsitaisęs prie rifo, visur mačiau negyvus koralus. Kai prieš dešimtmetį pirmą kartą lankiausi Fenikso salose, šiuose rifuose tarpo daugybė kietųjų koralų rūšių, taip pat milžiniškosios tridaknos, aktinijos, plikažiauniai moliuskai ir gausios žuvų populiacijos, nuo madagaskarinių naktinių ryklių iki papūgžuvių ir rifešerių. Kadangi salos taip ilgai išliko netrikdomos, jos išvengė besaikės žvejybos, taršos ir kitokio šiuolaikinės civilizacijos žalingo poveikio. Tačiau joms nepavyko išvengti klimato kaitos, kurią, daugumos mokslininkų nuomone, sustiprina El Ninjas.

        Nepasirengęs susitaikyti su šiais pokyčiais, aš apsidžiaugiau išvydęs daugybę rifų žuvų ir ryškius
koralus, besistiebiančius pro nuolaužas, – pirmuosius atsigavimo ženklus.