Tamsios gelmės paslaptys
Grimztame į Žvaigždžių Vartus (Stargate) raižydami tuštumą savo povandeninių žibintų šviesos pluoštais. 15 metrų gylyje tvyro dulsva migla: ne kaip dūmas, greičiau lyg balkšvos voratinklių draperijos, ramiai plazdančios tamsoje. Tai sieros vandenilio sluoksnis – nuodingos dujos, kurias išskiria bakterijų kolonijos ir yrančios organinės medžiagos. Narams, nusileidusiems į šią terpę, gali niežėti, peršėti odą, svaigti galva; kai kurie užuodžia supuvusių kiaušinių tvaiką: jis įsigeria į odą ir, apsukęs kraujotakos ratą, pagaliau iškvepiamas per plaučius. Žvaigždžių Vartuose dujų tankis palyginti mažas, bet vis tiek leisdamasis pajutau šleikštulio bangą. Žvilgtelėjau į instruktorių Brajaną Keikiką (Brian Kakuk) – vieną žymiausių narų pasaulyje. Atrodo, jam nieko. Galvoje ima tvinkčioti; tiesa, aš pernelyg jautrus toksinams. Pasak epinės poemos „Beovulfas”, gelmėje „dulsvos žalčių šmėklos” saugo irštvoje pasislėpusių Grendelio ir jo motinos ežerą. Nežemiškas Žvaigždžių Vartų rūkas, rodos, turi panašią paskirtį – nuodinga uždanga slepia urvo gelmę.
Jūroje netoli kranto žiojinti užlieta ola, vadinamoji vandenyno mėlynoji skylė, iš esmės yra ta pati jūra – urvą skalauja didieji potvyniai ir jame gyvena daug aplinkiniuose vandenyse aptinkamų gyvūnų rūšių. O salos gilumoje atsivėrusi mėlynoji skylė dėl grunto ir vandens cheminės sudėties nepanaši į jokį kitą Žemės kraštovaizdį. Tokiame užlietame urve, kaip antai Andro salos (Andros Island) Žvaigždžių Vartuose, vanduo juda mažai, todėl jis ryškiai susisluoksniuoja. Plonas, lietaus papildomas gėlo vandens sluoksnis telkšo ant tankesnio druskingo vandens. Gėlas vanduo uždengia sūrųjį nuo atmosferos deguonies ir nepraleidžia bakterijų, sukeliančių organinį irimą. Po gėlo vandens klodu tarpstantys mikroorganizmai perdirba sulfatą (vieną iš vandens druskų) ir kaip šalutinį produktą išskiria sieros vandenilį. Šių dujų, sausumoje garuojančių iš pelkių ir nuotekų telkinių, didesnė dozė gali sukelti galvos svaigulį ar net mirtinai apnuodyti.
