ANKORO MĮSLĖ
Žvelgiančiam iš aukštai prieš šimtus metų statyta šventykla pasirodo ir dingsta tarsi sapnas. Iš pradžių tai lyg tamsiai ruda dėmė Šiaurės Kambodžos miškų skliaute. Po mumis driekiasi pražuvęs Ankoro miestas, kurio griuvėsiuose dabar daugiausia gyvena ryžius auginantys valstiečiai. Eilės khmerų namų, suręstų ant aukštų polių, kad neapsemtų vasaros musonų potvyniai, išmargina vietovaizdį nuo Tonle Sapo, Pietryčių Azijos „didžiojo ežero”, esančio už kokių 30 km į pietus, ligi Kuleno kalvų, kurios kyšo iš kasmet užtvindomos lygumos maždaug tokiu pat atstumu šiaurėje. Donaldo Kunio (Donald Cooney) pilotuojamas lėktuvėlis skrenda virš medžių viršūnių ir prieš mūsų akis atsiveria didingoji šventykla.
XX a. penktajame dešimtmetyje atstatyta XII a. Bantej Samro šventykla, skirta induistų dievui Višnui, mena viduramžių Khmerų imperijos klestėjimo laikus. Šventyklą dviem eilėmis juosia į vieną centrą sueinančios kvadratinės sienos. Kitados jas, kaip manoma, jungė apsauginiai grioviai: jie simbolizavo vandenynus, supančius Meru kalną – mitologinę hinduistų dievų buveinę. Bantej Samro – viena iš daugiau kaip tūkstančio šventovių, kurias khmerai pastatė Ankoro mieste per stebėtinai trumpą laiką; statybos savo užmojais ir pastatų didumu gali varžytis su Egipto piramidėmis. Vos tik praskridome tą vietą, dar sykį atsigręžiau – magėjo paskutinįsyk žvilgtelėti, bet šventykla jau pranyko miške.
