MANDELOS VAIKAI

Pietų Afrikoje nėra trumpesnio, įkvėpimo paskatinto kelio, kuris leistų pasauliečiui tapti vietos olandų reformatų bažnyčios dvasininku. Reikia septynerių atkaklių studijų metų – septynerių jaunystės metų, kuriuos paaukojo Dionas Sneimanas (Deon Snayman). Todėl 1990-aisiais baigęs studijas Pretorijos universitete jis dar skaudžiau suvokė, kad per tuos metus įgijo visas teologijos žinias, reikalingas gyventi senojoje Pietų Afrikoje, tačiau beveik neturi įgūdžių, būtinų ką tik Nelsoną Mandelą (Nelson Mandela) išlaisvinusioje šalyje.
D. Sneimanas, gimęs ir augęs „tradicinėje afrikanų (Pietų Afrikos baltųjų) šeimoje, tipiškame afrikanų miestelyje į šiaurę nuo Johanesburgo”, sako tada nepažinojęs juodaodžių, neturėjęs tarp jų draugų ir niekada su jais atviriau nekalbėjęs. „Bažnyčia buvo padalyta į baltųjų, spalvotųjų, indų ir juodųjų parapijas”, – pasakoja jis. Ir D. Neimanas nusprendė, kad geriausias būdas vieną rytą atsibusti ne svetimšaliu savo gimtojoje šalyje – tapti juodaodžių kaimo parapijos dvasininku.

Tą 1992 m. vasario dieną, D. Sneimaną įšventinus į Pietų Afrikos olandų reformatų bažnyčios – „juodosios” jos šakos – dvasininkus Nongomoje, Kvazulu (KwaZulu) bantustane, jo 54 metų tėvas, atsistojęs prieš parapijiečius, kurie visi buvo zulai, pasakė: „Akivaizdu, kad Pietų Afrika keičiasi. Tačiau aš esu afrikanas ir nežinau, ar sugebėsiu keistis kartu su šalimi. Be to, esu senyvas žmogus ir nesu tikras, ar galėsiu pasidaryti kitoks.” Paskui tėvas parodė į savo 26-erių sūnų: „Šiandien atiduodu jums savo vaiką. Jei sugebėsite jį išmokyti naujosios Pietų Afrikos taisyklių, jis galės išmokyti jų mus. Perteikite mano sūnui gyvenimo naujoje šalyje įgūdžius ir jis ta patirtimi pasidalys su mumis.”