Didysis atlydis

MATYT, DIEVAI UŽSIRŪSTINO.
Toks galėtų būti vienintelis Džia Sonui (Jia Son), Tibeto ūkininkui, suprantamas paaiškinimas, kai jis stebi besiartinančią katastrofą kalnuotoje Kinijos Junano (Yunnan) provincijoje. „Mes sutrikdėme natūralią gamtos tvarką, – sako pamaldus 52-ejų metų budistas. – Ir dabar dievai mus baudžia.”

Šiltą vasaros popietę Džia Sonas pėsčiomis užkopė daugiau nei du kilometrus siauru tarpekliu, Mingjongo (Mingyong) ledyno išrėžtu šventajame Kavagebo (Kawagebo) kalne, kurio debesų dengiama viršūnė stūkso 6740 m aukštyje. Ledo nėra nė ženklo, tik upė, plukdanti drumzliną atlydžio vandenį. Daugiau kaip prieš šimtmetį sniego liežuviai siekė Mingjongo kaimo pakraštį, o dabar ledynas atsitraukė tarsi mirštanti gyvatė, sprunkanti atgal į savo landą. Pastarąjį dešimtmetį ledynais užklotas plotas sparčiai mažėja, kasmet atidengdamas maždaug futbolo aikštės dydžio žemės paviršių – tai neregėti tempai šiai senai ledo sankaupai.

„Prieš dešimtmetį čia visur plytėjo ledas, – sako Džia Sonas, ropšdamasis aukštyn akmenų nuogriuvomis ir krūmynais. Jis rodo į jakų taką, besidriekiantį kalno šlaite, maždaug 60 m aukštyje virš slėnio. – Kartais taką, kuriuo turėdavome ginti savo gyvulius į aukštutines pievas, dengdavo ledas.”