PASMERKTIEJI KLAJOKLIAI
Šlovingoje praeityje gadulai loharai dirbo ginklus indų karaliams. Šiandien šių kalvių stovyklos glaudžiasi prie Indijos kaimų ir gamina paprasčiausius daiktus iš metalo laužo. • Į tokią stovyklą, įsikūrusią Indijos šiaurės rytuose, Radžasthano (Rajasthan) valstijoje, atvykau šiltą vasario dieną, pasiėmęs muilo, kuriuo tikėjausi laimėti gyventojų palankumą. Mane iškart apsupo vyrai, moterys ir vaikai, jie pagriebė mano krepšį ir sudraskė, o muilo gabalėliai išbyrėjo į purvą. Pasipylė keiksmai, užvirė grumtynės. Viskas baigėsi tuo, kad būtinės kovos galima šį tą numanyti apie klajoklių, šimtus ar tūkstančius metų besibastančių po Indostaną, gyvenimo būdą. Gadulai loharai (šis vardas kilęs iš dviejų hindi kalbos žodžių: gaadi „vežimas” ir lohaar „kalvis”) yra vieni žinomiausių klajoklių; kiti yra piemenys, pvz., rabariai, pagarsėję visoje Vakarų Indijoje kaip didžiulių turbanų nešiotojai ir kupranugarių žinovai. Dar kiti medžioja ir renka gamtos gėrybes. O kai kurie verčiasi teikdami visokias paslaugas – tai druskos pardavėjai, fokusininkai, burtininkai, ajurvedos gydytojai. Dar yra žiniuonių, akrobatų, tekėlų gamintojų, pasakorių, gyvačių kerėtojų, gyvulių gydovų, tatuiruotojų, krepšių pynėjų. Iš viso antropologai Indijoje yra aptikę apie 500 klajoklių grupių, kurioms galbūt priklauso 80 mln. žmonių – apie 7% milijardą viršijančios šalies gyventojų.
