DIDINGOJI PATAGONIJA
1925 m. nuošalaus fiordo pakrantėje pietinėje Čilės dalyje įsikūrė atkaklus norvegas Samsingas, ėmęsis auginti avis tuomet žole apaugusiame slėnyje. Teprabėgus metams jį iš naujųjų namų tiesiogine žodžio prasme išstūmė slenkantis ledynas.
Šiuo metu jo ūkio vietoje tyvuliuoja ledyninis ežeras su plūduriuojančiais ledkalniais. Ledynas, dabar vadinamas Pijaus XI vardu, kuriam laikui buvo sustojęs, o paskui vėl pradėjo savo žygį. Dabar jis rauna su šaknimis mišką, iš lėto blokšdamas jį į šonus. Pietiniai čilkadagiai (Pilgerodendron uviferum) – kai kurie šimto metų senumo – palei verčiamų medžių ribą atrodo it būtų sustingę virsdami. Šaknys styro aukštyn, vainikai nulaužyti, kamienai suvirtę kaip pažirę degtukai. Milžiniški ledo luitai verčia samanas ir vabzdžiaėdžius pelkių augalus.
Miškinga vietovė, kurią sklembia Pijaus XI ledynas, – tai magelaninis atogrąžų miškas. Tai ne tamsus atogrąžų miškas, kurio skliautą sudaro susipynusios medžių viršūnės, o susiraizgiusi neaukštų medžių giria, kokios auga miškingose kalnų juostose. Ir nėra ko stebėtis: Čilės Patagonijos fiordams ir saloms tenka patirti visą po pietines jūras stūgaujančių vakarų vėjų rūstybę. Čia, pačiame audringų platumų tarp keturiasdešimtosios ir penkiasdešimtosios lygiagrečių centre, vėjas gali pūsti beveik nepaliaujamai ir nuožmiai. Gali lyti ir snigti kiaurus metus.
Žemėje nėra nė vienos vietos, kuri visiškai nekistų. Tik laikas sukuria pastovumo iliuziją.Tačiau kartais, jei jums nusišypso laimė, galite aptikti vietų, kuriose laikas atrodo tarsi lekia greičiau, kuriose instinktyviai galite pajusti, kaip juda Žemės pluta.
