PAŠAUKTIEJI Į ŠVENTĄJĮ KALNĄ

Šventasis pusiasalis, kuriame stūkso Atono kalnas, 50 km išsikišęs į Egėjo jūrą ir primena ataugą, bandančią atsiskirti nuo pasaulietinio šiaurės rytų Graikijos kūno. Jau maždaug tūkstantį metų čia įsikūrusi Rytų stačiatikių vienuolių bendruomenė, ryžtingai atsisakiusi visko, išskyrus Dievą. Vienuoliai gyvena tik tam, kad suartėtų su Jėzumi Kristumi. Jų anklavas – dūžtančios bangos, tankios kaštonų giraitės, tolumoje sniego juostomis boluojantis 2033 m aukščio Atono kalnas – visiškai atskirtas nuo pasaulio.

Vienuoliai, dienas leidžiantys 20-yje pusiasalio vienuolynų, sudarę tuziną atsiskyrėlių bendruomenių, gyvenantys šimtuose celių, atsiskyrę netgi vieni nuo kitų. Jie daugiausia laiko skiria maldai ir buvimui vienumoje. Ilgomis barzdomis ir juodais apdarais – dėvimais, kad paskelbtų, jog visam likusiam pasauliui yra mirę, – vienuoliai, ta amžina apeigų, visiško paprastumo, nuolatinio Dievo garbinimo, bet tuo pat metu ir žmogaus netobulumą parodanti brolija, atrodo nužengę iš bizantiškų freskų. Mes suvokiame, sako vienas vyresnysis vienuolis, kad „net ant Atono kalno tebesame žmonės, kas dieną vaikštantys peilio ašmenimis”.

Čia gyvena tik vyrai, be išimties. Pagal paprotį, kurio griežtai laikomasi, moterims Atono kalne lankytis draudžiama – taisyklė atsirado ne iš pagiežos, o veikiau iš silpnumo, kaip sako vienas vienuolis: „Jei moterims būtų leista čia lankytis, du trečdaliai iš mūsų iškeliautų ir jas vestų.”