BI-ONIKA
Amandą Kits apsupa ketverių penkerių metų vaikai, vos tik ji įžengia į klasę „Kiddie Kottage” vaikų darželyje, esančiame netoli Noksvilio, Tenesio valstijoje. „Sveiki, vaikučiai, kaip laikotės, mano mažyliai?” – sako ji, tapšnodama per petukus ir taršydama jiems plaukus. Liekna ir energinga, ji jau beveik 20 metų vadovauja šiam ir dar dviem kitiems vaikų darželiams. Apkabindama rankomis kelius ji pritupia pasikalbėti su maža mergyte.
„Roboto ranka!” – šaukia keletas vaikų.
„Prisimenat, ar ne?” – klausia Kits, ištiesdama kairiąją ranką. Ji atverčia plaštaką delnu į viršų.
Girdėti tylus dūzgesys. Jei klausytum neatidžiai, tai ir neišgirstum. Ji lenkia ranką per alkūnę ir tą judesį vėl lydi dūzgesys.
„Padarykite ką nors juokinga!” – prašo viena mergaitė.
„Juokinga? Ar pameni, kaip galime pasisveikinti?” – klausia Kits, tiesdama ranką ir pasukdama
riešą. Vienas berniukas neryžtingai paliečia jos pirštus. Tie pirštai – iš odos spalvos plastiko, šiek tiek sulenkti. Rankoje yra trys varikliai, metalinis rėmas ir įmantrios elektronikos tinklas. Viršuje, ties Kits dvigalviu raumeniu, ši sąranka baigiasi baltu plastikiniu dėklu, gaubiančiu jos rankos strampą. Tai beveik viskas, kas liko iš rankos per 2006 m. patirtą automobilio avariją.
Tiesa, liko šis tas daugiau. Jos smegenyse, giliai pasąmonėje, dar gyvas jos sveikos rankos vaizdinys, vadinamasis fantomas. Kai Kits nori sulenkti alkūnę, fantomas juda. Po baltu dangalu
slypintys elektrodiniai jutikliai sugauna smegenų siunčiamus impulsus, paverčia juos variklių sukimo signalais, ir dirbtinė alkūnė susilenkia.
„Iš tiesų aš net negalvoju apie tai. Tiesiog judinu ranką”, – sako 40-metė, besinaudojanti ir standartinio modelio, ir eksperimentine ranka, gebančia atlikti dar daugiau judesių. „Po avarijos jaučiausi sugniuždyta ir nesupratau, kodėl Dievas taip siaubingai mane nubaudė. O dabar gyvenu viltimi, nes ranka nuolat tobulinama. Vieną dieną ja galėsiu jausti daiktus ir ploti delnais į taktą, kai dainuos mano vaikai.”
