GYVENIMAS ANT SKUSTUVO AŠMENŲ
Saulės spiginamu akmeniu baugščiai judėjo driežas. Keletas skubrių žingsnelių ir dėžę primenanti galva atsigręžė. Tada gyvūnas sustingo, nutyko, nes jautė esąs medžiojamas. Aplinkui tartum gotikinės katedros bokštai kilo rantuotos smailės ir kaneliūros. Tylu ir tuščia. Apačioje iš kanjonų pasigirdęs praskrendančios papūgos klyksmas nutraukė transą. Driežas spurtavo. Švystelėjo Herio Rakotondravonio (Hery Rakotondravony) ranka. Po kelių akimirkų jaunas herpetologas atgniaužė pirštus. „Manau, tai nauja rūšis.”
Per kelias dienas, praleistas Madagaskaro Cindži di Bemarahos (malagasių k. Tsingin’i Bemaraha, angl. Tsingy de Bemaraha) nacionaliniame parke ir gamtos rezervate, jis tai sakė antrą ar trečią kartą. Biologiniu margumu (90 % rūšių čia yra endeminės, nerandamos niekur kitur Žemėje) garsėjančioje saloje 1550 km2 ploto saugoma teritorija yra it sala saloje – tai raižyta, didžia dalimi neištirta ir dėl masyvių klinties darinių beveik neįžengiama biotvirtovė – cindži (tsingy).
