Egiptietis žemdirbys prie Istabl Antaro kaimo kasdamas smėlį 1888 m. aptiko masinį kapą. Jame rado ne žmonių, o katinių šeimos žinduolių kūnų – duobėse buvo palaidota stulbinamai daug mumifikuotų kačių. „Ne viena ar dvi atsitiktinai pasitaikiusios, – rašė „English Illustrated Magazine”, – bet tuzinai, šimtai, šimtai tūkstančių kačių, ištisas sluoksnis,storesnis už daugelį akmens anglių klodų, 10-20 eilių.” Kai kurios į lininius audinius suvyniotos katės tebeatrodė išvaizdžiai, o kelių net buvo paauksuoti snukučiai. Geriausius egzempliorius kaimo vaikai už grašius įbruko turistams, likusieji buvo parduoti dideliais kiekiais kaip trąša. Vienas laivas į Liverpulį Anglijos laukams tręšti išplukdė maždaug 180 000 kačių mumijų, kurios svėrė apie 17 000 kg.
Tai buvo dosniai finansuojamų ekspedicijų laikai, kai ieškant karališkųjų kapaviečių, nuostabių auksinių, tapytų kaukių ir karstų, turėsiančių papuošti dvarus, muziejus Europoje ir Amerikoje, buvo kasinėjami dideli dykumos plotai. Daugybė tūkstančių šventose vietose visame Egipte atkastų mumifikuotų gyvūnų buvo beverčiai radiniai, todėl juos tiesiog išmesdavo ir toliau ieškodavo ko nors vertinga. Retas kuris studijavo mumijas, tad jų svarba paprastai nebuvo pripažįstama. XX a. archeologija pamažu išsižadėjo trofėjų medžioklės ir tapo moksliškesnė. Kasinėtojai suprato, kad daugybę lobių slepia gausybė detalių apie paprastus žmones – ką jie veikė, apie ką mąstė, kaip meldėsi. Gyvūnų mumijos yra didelė tos vertybės dalis.