National Geographic Kids projektas: Aš atsakingas už savo planetą
Dėl pasaulinio klimato atšilimo kyla jūrų ir vandenynų lygis, vis dažniau fiksuojamos sausros arba liūčių sukelti potvyniai, dėl to nukenčia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, augalija ir visa kas gyva. Kaip šios permainos keičia Lietuvos miškus ir juose gyvenančių gyvūnų gyvenimą?
Kokį poveikį Lietuvos miškams daro šylantis pasaulio klimatas?
Klimato atšilimas daro akivaizdžiai pastebimą poveikį vidutinių platumų miškams, kuriuose auga lapuočiai, mišrūs ir spygliuočiai medžiai. Pokyčiai vyksta dėl kylančios temperatūros, pakitusio kritulių kiekio ir dažnesnių ekstremalių orų reiškinių.
„Kinta medžių rūšinė sudėtis miške: pavyzdžiui, šiltesnis klimatas netinka eglėms, tačiau tinka pušims, ąžuolams ir kitiems lapuočiams. Dėl užsitęsusių sausrų vasarą medžiai gali negauti pakankamai vandens, kad išgyventų, ypač tie, kurių šaknys yra negiliai. Karščiai taip pat gali susilpninti medžių atsparumą ligoms ir kenkėjams. Šiltesnis klimatas sudaro geresnes sąlygas kenkėjams, pavyzdžiui, žievėgraužiams ir kitiems vabzdžiams, kurių nesunaikina švelnesnių žiemų šaltis. Medžiams kenkiantys vabzdžiai labiausiai plinta spygliuočių miškuose“. – sako Lietuvos gamtos mokslų centro mokslininkas, doc mokslų daktaras Linas Balčiauskas.
Dėl klimato atšilimo daugelyje miškingų regionų padažnėjo miškų gaisrai, kurie apima vis didesnius plotus. Aukštesnė temperatūra ir sausra sukuria palankią aplinką miškų gaisrams kilti. Tai ypač problemiška spygliuočių miškuose, kuriuose yra labai degių medžiagų, pavyzdžiui, dervos ar sakai.
Pasak mokslininko, dėl sausrų pakinta ir laukinių gyvūnų buveinės. „Rūšims, tokioms kaip kirstukai, kurioms labiau tinka vėsesni ir drėgni miškai, gali būti sunku prisitaikyti. Kirstukai – mažiausi žinduoliai Lietuvoje, lengvai atpažįstami iš ilgo, nusmailėjusio snukučio. Kirstukas nykštukas, kurio dydis yra mažiau nei penki centimetrai, vidutiniškai sveria tik tris gramus“, – sako L. Balčiauskas.
Visgi, šios problemos Lietuvai yra labai naujos ir nepasireiškia taip aštriai, kaip labiau į pietus esančiose šalyse.
Su kokiomis permainomis tenka susidurti Lietuvos miškuose gyvenantiems gyvūnams?
„Kitoms šalims nerimą keliančios problemos, tokios kaip miško nykimas (naikinimas), miškų fragmentavimas (skaldymas į nedideles izoliuotas teritorijas), stiprūs gaisrai ir tarša, Lietuvai yra mažiau būdingos. Turbūt didžiausią poveikį miško gyvūnams daro kirtimai ir ekstremalios oro sąlygos, ypač sausra. Dėl sausros nukenčia daugelio žolėdžių gyvūnų rūšių mitybos sąlygos“, – sako L. Balčiauskas.
Dėl laukinių gyvūnų elgesio atsiranda konfliktai su žmonėmis: kanopiniai gyvūnai (stirnos, taurieji elniai, briedžiai ir šernai) kenkia pasėliams ir miško jaunuolynams, vilkai randa grobį ūkininkų ganyklose. Per miškus einančiuose keliuose kasmet daugėja susidūrimų su gyvūnais.
Keičiantis klimatui, didėja laukinių gyvūnų pernešamų ligų sukėlėjų įvairovė. Kai kurios iš jų gali būti pavojingos žmogui. Dėl padidėjusio erkių gausumo žmonėms reiktų skiepytis nuo erkinio encefalito. Erkės taip pat perneša kitas pavojingas žmogui ir gyvūnams ligas – boreliozę, babeziozę. Todėl einant į mišką reikia tinkamai apsirengti, o parėjus – iškratyti rūbus ir apsižiūrėti, ar neparsinešėte erkių. Taip pat patikrinti, ar jus lydėjusių augintinių kailis švarus po pasivaikščiojimo miške ar pievoje.
Kodėl žiemą nebegali užmigti barsukai ir meškos?
Įprastai barsukai, miegapelės, šikšnosparniai, mangutai ir rudieji lokiai įminga žiemą, nukritus oro temperatūrai. Šių gyvūnų išgyvenimo strategija yra hibernacija, arba žiemos miegas tuo metu, kai oro sąlygos yra nepalankiausios. Taip jie sutaupo energijos šaltuoju sezonu, kai maisto jiems visai nėra arba jo kiekis labai ribotas.
„Jau kuris laikas stebima, kad šylant žiemoms mangutai ir barsukai Lietuvoje žiemos miegu nebeužmiega ilgam laikui. Norėdami išgyventi, jie ieško maisto ir sunaikina žiemojančius varliagyvius, o taip pat ir žiemą patenka po automobilių ratais, ko prieš dešimtmetį nebūdavo,“ – pasakoja mokslininkas.
Sutrinka ir šikšnosparnių bei miegapelių žiemojimas. Atšilimų metu šikšnosparniai prabunda, jie gali keisti žiemojimo vietą. Prabudimui išnaudojama energija, tad sukauptų riebalų atsargų gali nebepakakti iki pavasario. Taip pat auga tikimybė šiems gyvūnams prabusti per anksti, kai dar nėra įprasto maisto.
Daugėjant rudųjų lokių stebėjimų Lietuvos miškuose taip pat kyla klausimas – kaip bus su jais žiemos metu, jei orai bus per švelnūs, kad šie didžiuliai gyvūnai įmigtų?
„Lokiams, kaip ir kitiems gyvūnams įmygis prasideda krintant oro temperatūrai ir trunka iki pavasario. Protarpiniai, ilgai trunkantys atlydžiai žiemos miegu miegantiems gyvūnams yra dar pavojingesni, negu per anksti atėjęs pavasaris. Gyvūnai prabunda ne vieną kartą, taip išnaudodami riebalų atsargas, ir gali išsekę nebeprabusti. Rudiesiems lokiams ir barsukams rudenį būdinga hiperfagija – jie suėda daug daugiau maisto (sėklų, vaisių, vabzdžių) nei įprastai. Prabudus žiemą, šio maisto neranda, todėl badauja ir gali nebepajėgti įmigti pakartotinai. Žiemą nemiegantys lokiai yra pavojingi, nes būna agresyvūs“, – pasakoja L. Balčiauskas.
Ar Lietuvos miškuose atsiras naujų gyvūnų rūšių?
Pasak mokslininko, šiltėjantis klimatas yra palankus dviems invazinėms, t.y., neseniai Lietuvoje atsiradusioms žinduolių rūšims – paprastajam meškėnui ir nutrijai. Paprastieji meškėnai Lietuvoje pirmą kartą pasirodė 2010 metais, pirmiausia išplito Kuršių nerijoje, iki šiol aptikti Pasvalio, Rokiškio, Šilutės, Kazlų rūdos ir Varėnos rajonuose. Šie visaėdžiai gyvūnai žiemą neįminga.
Nutrijos į gamtą patenka pabėgusios iš fermų, kur auginamos dėl kailio ir mėsos, tačiau neperžiemoja. „Šylant klimatui atsiranda tikimybė, kad jos galės peržiemoti ir taps gausios. Kitose šalyse nutrijos naikina vandens augaliją, daro žalą pasėliams, pažeidžia pylimus ir užtvankas, gali gadinti kelius, platina žmogui pavojingas ligas“, – pasakoja mokslininkas.
Paprastasis šakalas iš Centrinės Europos į Lietuvą pateko didėjant jo arealui, todėl ši rūšis nepriskiriama invazinėms. Apie šakalą Lietuvoje žinoma nedaug, nes jis gana panašus į vilką, tik mažesnis. Pirmas šakalas Lietuvoje buvo sumedžiotas 2015 m., paskutinį kartą stebėtas netoli greitkelio Širvintų rajone šių metų rudenį. Lietuvoje sumedžioti tik keli šakalai, rūšis labiau įsitvirtinusi Latvijoje ir Estijoje.
Kokią grėsmę šakalai ir meškėnai kelia įprastiems mūsų miškų žinduoliams?
Paprastųjų šakalų (Canis aureus) ir meškėnų (Procyon lotor) introdukcija ir plitimas naujose teritorijose, ypač rytinėse Europos dalyse, gali turėti keletą neigiamų ekologinių, ekonominių ir su žmonių sveikata susijusių padarinių. „Abi rūšys yra labai lengvai prisitaikančios, todėl gali klestėti naujoje aplinkoje. Tačiau jų buvimas gali sutrikdyti vietinių rūšių pusiausvyrą, paveikti žemės ūkį, sudaryti naujų problemų žmonėms“, – sako L. Balčiauskas.
Tiek šakalai, tiek meškėnai yra visaėdžiai, mintantys įvairiais gyvūnais, įskaitant paukščius, smulkius žinduolius, varliagyvius, roplius ir bestuburius. Dėl jų gali sumažėti vietinių laukinių gyvūnų, ypač varliagyvių, populiacijos.
Paprastieji šakalai gali medžioti mažesnius vietinius plėšriuosius ar kanopinius gyvūnus, todėl sutrinka plėšrūnų ir aukų pusiausvyra. Jie gali konkuruoti dėl maisto su vietinėmis plėšrūnų rūšimis – lapėmis, barsukais, kiaunėmis ir kitais smulkiais plėšrūnais. „Meškėnai išdrasko paukščių lizdus ir ėda kiaušinius, o tai gali smarkiai paveikti vietos paukščių, taip pat ir nykstančių rūšių, populiacijas. Kaimyninės Lenkijos gamtosaugininkai teigia, kad labai lengva nustatyti, kai meškėnų pagausėja – giedančių paukščių nebesigirdi“, – ako mokslininkas.
Jei šakalų Lietuvoje gausės, neišvengiamiai turės daugiau nuostolių gyvulių augintojai, ypač tie, kurie laiko avis. Meškėnai daro didelę žalą vaismedžių sodams, jie naikina ir daržoves, o kitose šalyse – kukurūzus, jie pjauna naminius paukščius. Miestų teritorijose meškėnai patenka į gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, teršia palėpes, trikdo žmones.
Šakalai perneša pasiutligę, meškėnai platina pasiutligę ir leptospirozę, todėl, pasak mokslininko, jų apgyventose teritorijose gali plisti ligos.
Kokiems Lietuvos gyvūnams kyla grėsmė išnykti?
Nykstančias rūšis aprašančioje Lietuvos raudonojoje knygoje yra šešios šikšnosparnių, dvi miegapelių rūšys, baltasis kiškis, rudasis lokys, šermuonėlis, lūšis, ilgasnukis ruonis ir stumbras.
„Didžiausias pavojus išnykti yra miškinei miegapelei, kurios izoliuotos populiacijos yra tik dviejose Lietuvos vietose. Didžiųjų miegapelių irgi yra likę nedaug. Šiuo metu šalyje žinoma dešimt didžiosios miegapelės populiacijų, kurių dauguma yra miškuose palei Nemuno ir Neries upes. Lietuva yra šiauriniame jų arealo pakraštyje. Miškinėms ir didžiosioms miegapelėms daugiausia grėsmės kelia jų buveinėse vykdomi miško kirtimai, ypač ten, kur buveinių plotas yra labai nedidelis“, – sako L. Balčiauskas.
Kokia žmonių veikla labiausiai kenkia aplinkai ir miškų gyvūnams?
Miškų naikinimas juos kertant, intensyvi medžioklė, tarša, klimato kaita ir netvarus miško išteklių vartojimas daro pražūtingą poveikį aplinkai ir miško gyvūnams visame pasaulyje, tačiau Lietuvai tai nebūdinga. „Kaip ir kitose Europos šalyse, mūsų miškuose kanopinių gyvūnų (briedžių, tauriųjų elnių, stirnų) gausa didėja. Paskutinį dešimtmetį labai padaugėjo kažkada beveik išnykusių stumbrų. Tačiau Lietuvoje stumbrų bandos gyvena ne miškuose, o labiau žemės ūkio plotuose, todėl ūkininkai skundžiasi dėl jų lankymosi pasėliuose“, – pasakoja mokslininkas.
Plečiantis miestams ir kelių tinklui, miškingos buveinės skaldomos, izoliuojant jose esančias gyvūnų populiacijas. Gyvūnai nevengia net pačių judriausių kelių, todėl patenka po automobilių ratais. Jie žūva patys, nukenčia automobiliai, vairuotojai ir keleiviai.
Dar viena problema – gyvūnų trikdymas žmonėms lankantis miškuose. Pasak mokslininko, trikdymas keičia jų elgesį, ypač jauniklių atsivedimo periodu, todėl gali padidėti jų mirtingumas. Norint apsaugoti miško žinduolius, reikia atsižvelgti į pagrindines šių trikdžių priežastis, kiek įmanoma mažiau keisti jų buveines.
Kokius tyrimus Lietuvos miškuose atlieka Gamtos tyrimų centras?
Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos mokslininkai tiria miegapeles, kitus smulkius žinduolius, stebėjimo kameromis registruoja stambius plėšrūnus, kanopinius ir smulkesnius miškų žinduolius. „Žinduolių būklės ir jos pokyčių vertinimui reikia ilgalaikių tyrimų – tik tokie tyrimai leidžia įvertinti įvairių gyvūnų gausumo pokyčius bei jų atsiradimo priežastis“, – sako Žinduolių ekologijos laboratorijai vadovaujantis mokslininkas L. Balčiauskas.
Nuotraukų autoriai: Rimvydas Jusaitis, Vitalijus Stirkė
Specialus National Geographic Kids projektas: „Aš atsakingas už savo planetą“. Projektui įgyvendinti skirta 6500 Eur. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.