PASAULIO PAKRAŠTYS

1948 m. Maiklas Robsonas pamilo kraštą, kuriame niekada nebuvo lankęsis. Iliustruotas žurnalas nuskraidino berniuką vaizduotėje iš pažįstamų jaukių namų Anglijoje į laukines salas, dantytomis
eilėmis kylančias prie šiaurės vakarinio Škotijos kranto. Kai tik galėdavo – iš pradžių per moksleivių atostogas, o vėliau – atitrūkęs nuo darbo, – Robsonas paklusdavo Hebridų salų šauksmui ir leisdavosi į ilgą kelionę iš Britanijos salos garlaiviu ir autobusu, valtimi ir pėsčiomis, nuo Skajaus (Skye) salos kalnų nuklysdamas į Luiso (Lewis) ir Hariso (Harris) salų pelkes ir siauras įlankas, ir dar toliau – per vandenyno platybes į akmenuotos žemės lopinėlį, iš kurio jau daugiau kaip prieš šimtą metų išsikraustė paskutiniai gyventojai. 

Vidinius ir Išorinius Hebridus sudaro daugiau kaip 500 salų ir salelių. Dažnai gaubiamas miglų, plaunamas lietaus ir beveik visada talžomas vėjų, jas supa tokia audringa jūra, kad net patyrusiems kapitonams čia plaukti būna didelis išbandymas, nes per dieną šilkiniai, neįtikėtinai, lyg tropikuose, žydri raibuliai gali pasišiaušti ir virsti švinine pikčiurna putotomis keteromis. Žmonės čia tūkstančius metų vargo, kad išgyventų. Nepaisant to, keltai ir vikingai, paskui škotai ir anglai kovojo norėdami užvaldyti jas. Šiandien apgyvendintos vos kelios dešimtys Hebridų salų. „Vargas šiose salose, – sako Robsonas. – Kai kurie šių salų lankytojai mano, kad jos atšiaurios, bet tai tik reiškia, kad jie gerai neįsižiūrėjo.”