EVOLIUCIJOS KELIAS
Yra daug būdų numirti Etiopijos afarų dykumoje. Vienas iš jų, savaime aišku, yra liga. Galima žūti ir užpuolus laukiniam gyvūnui, įgėlus nuodingajai gyvatei, nukritus nuo uolos arba per susišaudymą tarp vienos iš afarų genčių ir isų, gyvenančių į rytus už Avašo (Awash) upės.
Tačiau gyvybė labai trapi visoje Afrikoje. Ši vieta ypatinga tuo, kad retkarčiais mirusiųjų palaikai išlieka labai ilgai. Afarų įduba driekiasi tiesiai ant platėjančio Žemės plutos plyšio. Laikui bėgant, dėl ugnikalnių veiklos, žemės drebėjimų ir lėto nuosėdų kaupimosi kaulai patenka po žeme, o paskui, daug vėliau, iškyla į paviršių kaip fosilijos. Šis procesas tebevyksta ir dabar. 2008 m. rugpjūtį mažas berniukas pateko krokodilui į nasrus Jardi (Yardi) ežere – Afarijos (Afar) srityje, vadinamoje Avašo vidurupiu. Po trijų mėnesių Timas Vaitas (Tim White), paleoantropologas iš Kalifornijos universiteto (University of California) Berklyje, stovėjo ant ežero kranto netoli tos vietos, kur žuvo vaikas. Pasak jo, berniuko kaulai, užkloti ežero nuosėdų, kada nors taip pat gali tapti fosilijomis. „Žmonės čia miršta jau milijonus metų, – pasakė T. Vaitas. – Kartais mums pasiseka ir randame tai, kas yra išlikę.”
T. Vaitas ir jo kolegos iš Etiopijos Berhanė Asfo (Berhane Asfaw) bei Gidėjus Voldegabrielis (Giday WoldeGabriel), vadovaujantys Avašo durupio tyrimo projektui, praėjusių metų spalį paskelbė apie savo didžiausią sėkmę: prieš 15 metų (1994 m.) atrastus hominidų šeimos atstovo griaučius. Šis individas mirė prieš 4,4 mln. metų Aramiso (Aramis) vietovėje, maždaug 30 km į šiaurę nuo dabartinio Jardi ežero. Ardipithecus ramidus rūšiai priklausančios suaugusios moteriškos lyties būtybės – sutrumpintai Ardi – griaučiai yra daugiau nei milijoną metų senesni už garsiuosius Liusi (Lucy) griaučius ir suteikia žymiai daugiau informacijos apie vieną iš evoliucijos „šventųjų gralių”: mūsų ir šimpanzių bendro protėvio prigimtį.
