DINGĘ MILŽINAI
Narakorto urvus (Naracoorte caves) rasite idiliškame vyno krašte Pietų Australijoje, už 4 valandų kelio nuo Adelaidės (Adelaide) nuošaliais keliais link australų vadinamo Pietų vandenyno. Vynuogynai vešėte veši raudoname dirvožemyje, kuris tarsi glajus dengia poringą kalkakmenį. Tai gražus kraštas, bet gali būti klastingas. Žemės paviršiuje apstu duobių, vadinamųjų vilkduobių, kurių daugelis ne platesnės už kavos staliuką. Jos gilios ir sminga į aklinai tamsius didelius urvus. Tokie duobių spąstai prarijo nemažai kengūrų, šokuojančių pro šalį naktimis.
Vieną 1969 m. dieną jaunas fosilijų medžiotojas Rodas Velsas (Rod Wells) atvyko į Narakortą patyrinėti to, kas tada buvo žinoma kaip Viktorijos urvas. Tai sena turistus viliojanti vieta, su laiptais, turėklais ir elektros šviesa. Tačiau R. Velsas ir pusė tuzino aistruolių, genami smalsumo, išdrįso leistis už turistinės zonos, apgraibomis slinko pirmyn tamsiais, siaurais praėjimais. Pajutę švelnų vėjelį, kuris dvelkė nuo palaidų nuolaužų krūvos, jie suprato užuominą – už jos yra ertmė. R. Velsas ir vienas iš kolegų įšliaužė į didžiulę salę. Platus raudono dirvožemio dugnas buvo nuklotas keistais daiktais. R. Velsui tereikėjo akimirkos, kad suvoktų, į ką jie žiūrėjo. Tai buvo kaulai – daugybė kaulų, – gausybė vilkduobių aukų.
Viktorijos fosilijų urvas (Victoria Fossil Cave), kaip dabar yra vadinama ši požeminė ertmė, saugo apytikriai 45 000 gyvūnų kaulus. Kai kurie seniausi kaulai priklausė kur kas didesniems ir nuožmesniems gyvūnams, negu randami Australijoje šiandien. Tai buvo senovinė Australijos megafauna – milžinai, klajoję po žemyną pleistoceno epochoje.
