KATASTROFA ĮLANKOJE
LABAI KARŠTĄ BIRŽELIO DIENĄ Houmoje (Houma), Luizianoje (Louisiana) „British Petroleum“ (BP) – dabartinio „Deepwater Horizon“ avarijos valdymo centro – vietos biure knibždėjo rimtų vyrų ir moterų ryškiomis liemenėmis. Vadovaujantys BP darbuotojai ir jų konsultantai – baltomis, logistikos komanda – oranžinėmis, federaliniai ir valstijos aplinkosaugos pareigūnai – mėlynomis. Ant didžiausio „karinio štabo“
sienų spindėjo didžiuliai ekranai su žemėlapiais, kuriuose pažymėtos naftos išsiliejimo ir avarinio transporto vietos.
Už 80 km nuo kranto, 1,5 km gylyje žiojintis BP Makondo (Macondo) gręžinys per keturias dienas išliejo panašiai tiek naftos, kiek ir „Exxon Valdez“. Balandžio pabaigoje nuo didžiulio pliūpsnio visa „Deepwater Horizon“, viena geriausių pasaulyje naftos platformų, virto metalo laužo krūva jūros dugne. Pramonininkai elgėsi taip, lyg šitokia katastrofa niekada nebūtų galėjusi atsitikti. Kaip ir juos prižiūrintys
valstybės pareigūnai. Nieko panašaus neįvyko nuo 1979 m., kai Kampečės įlankos (Bahía de Campeche) seklumoje sprogo meksikiečių „Ixtoc I“ naftos gręžinys. Nuo tada gręžimo technologijos labai ištobulėjo, o naftos paklausaišaugo, tad verslovės vis labiau tolo nuo kontinentinio šelfo į gilesnius vandenis. Mineralinių
išteklių valdyba (MIV, Minerals Management Service) – federalinė agentūra, reguliuojanti naftos gavybą jūroje, – tvirtino, kad išsiveržimo tikimybė yra mažesnė nei vienas procentas, o jei taip atsitiktų, daug naftos neišsilietų.
