KOVA DĖL KUNG FU DVASIOS
Žmonėse gyvuoja mitas, esą V a. vienas indų mistikas neseniai įsteigtos Šaolino šventyklos vienuolius mokė tam tikrų pratimų arba veiksmų, mėgdžiojančių gyvūnų judesius. Vienuoliai pratimus pasitelkė savigynai, o vėliau pritaikė karybai. Jų įpėdiniai šiuos kovos stilius ištobulino ir 14 šimtmečių naudojo gausybėje mūšių – priešindamiesi despotams, malšindami sukilimus ir gindamiesi nuo įsibrovėlių. Daugelis šių žygių minimi šventyklos akmeninėse atminimo plokštėse ir apsakyti romanuose nuo pat Mingų dinastijos laikų.
Mokslininkai didžiąją dalį šių pasakojimų linkę atmesti kaip legendą, apibarstytą tiesos trupiniais. Kovos be ginklo rūšys Kinijoje gyvavo gerokai prieš V a. ir į Šaoliną tikriausiai pateko su prieglobsčio ieškančiais buvusiais kariais. Ilgą laiką šventykla buvo turtingas dvaras su gerai
parengta nuosava kariuomene. Kuo daugiau vienuoliai kovojo, tuo geresni ir šlovingesni kariai jie darėsi. Bet nebuvo nenugalimi. Šventyklą ne kartą nuniokojo. Smarkiausiai ją nusiaubė 1928 m., kai kerštingas karo vadas sudegino didžiąją dalį šventyklos kartu su biblioteka. Sudegė šimtmečius kaupti rankraščiai, gvildenę kung fu teoriją ir mokymą, traktatai apie kinų mediciną ir budistų šventraščiai – kone visas šventyklos
pagrindas, – tad Šaolino kung fu paveldą perduoti mokiniams ėmėsi meistrai, tokie kaip Jangas Guiu.
