Flamingų būriai
Flamingas primena paukštį, nupieštą lakios vaizduotės ikimokyklinuko – juokingai ilgomis kojomis, gumbuotomis kulkšnimis, gyvatišku kaklu ir didžiuliu snapu – ir nuspalvintą ryškiausiu spalvotu pieštuku. Tačiau fizinių keistenybių visuma leidžia paprastajam flamingui klestėti druskingose daubose, jūros užliejamose dumblėtose seklumose, potvynių lagūnose ir mangrovių pelkėse. Lenktu snapu jis sugremžia
dumblo grumstus lizdui statyti. Snapo viduje esančios kietos plokštelės filtruoja vandenį, kuriame yra smulkių vėžiagyvių, moliuskų, vabzdžių ir jų lervų, taip pat vandens augalų.
O puošniosios plunksnos? Tiesą sakant, iš pradžių jos būna ne rausvos. Paukščiukai išsirita
baltomis plunksnomis, kurios papilkėja, o vėliau įgauna būdingą rožinę spalvą dėl vandens bakterijų ir beta karoteno, gaunamo iš maisto.
Nors flamingai tapo vaizdiniu šablonu, įkūnytu pigiomis plastikinėmis pievelių dekoracijomis, jie tebėra keistai paslaptingi. „Jie lengvai atpažįstami, bet apie juos žinome ne tiek jau daug“, – sako Dalaso zoologijos sodo paukščių kuratorius Krisas Braunas (Chris Brown). Mokslininkai negali paaiškinti netgi jų įprastos elgsenos, pavyzdžiui, įpročio stovėti ant vienos kojos. (Kai kurie teigia, kad tai susiję su paukščių ilsėjimosi būdu.) O kadangi flamingai gyvena atokiose srityse ir kai tik maitinimosi vietos užliejamos arba išdžiūva, jie iškeliauja kitur, tyrinėtojams nelengva paukščius suskaičiuoti ir aptikti – arba sužinoti, kaip juos gali būti paveikę sausra, uraganai, dėl klimato kaitos kintantis vandens lygis ir pajūrio urbanistinė plėtra.
