Šventojo Lauryno įlanka (Gulf of St Lawrence) yra visų nuo kalno vilnijančių srovių suma. Vandenį į šią įlanką neša upės, kurių išsišakoję intakai prasideda už šimtų kilometrų – tokiuose miestuose kaip Monrealis ir senuosiuose Niujorko valstijos miškuose. Įlankos srovė plukdo nuosėdas, vandens perteklių ir senus lapus. Vanduo putoja, drumsčiasi ir nuolat keičiasi. Vandenyje tarpstančios bakterijos ir planktonas iškelia į šviesą nuosėdas. Todėl ši įlanka, kurioje gausu mirgančios, besikandžiojančios ir plūduriuojančios gyvybės, yra turtinga kaip niekur kitur Žemėje.
Geologiniu požiūriu ši įlanka yra naujiena. Prieš 19 tūkst. metų ją dengė beveik 2 km storio ledo sluoksnis. Ledas taip stipriai slėgė žemę, jog jam galiausiai ištirpus žemė sakytum išsilaisvindama iškilo į viršų. Žemei kylant ir ledui tirpstant įlanka prisipildė vandens ir gyvybės. Gėlavandenės žuvys atplaukė pasroviui Šventojo Lauryno upe, sūriavandenės žuvys, jūrų ežiai, jūrų žvaigždės, planktonas ir banginiai atkeliavo iš Atlanto vandenyno.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” gegužės mėnesio numeryje.