Imperatoriškieji pingvinai

Iš pradžių tolumoje pasirodo vienas taškelis. Netrukus baltą kraštovaizdį išmargina vingiuojančios juodų dėmelių eilės.

„Tuomet staiga išgirsti pirmuosius balsus”, – sako fotografas Stefanas Kristmanas. Tada iš tikrųjų supranti, kad paukščiai sugrįžta.

Į Antarktidoje, Karalienės Matildos Žemėje (Queen Maud Land) plytinčią Atkos įlanką (Atka Bay), nutolusią 4325 km į pietvakarius nuo pietinio Afrikos galiuko, atėjo kovo pabaiga. S. Kristmanas daugiau nei du mėnesius laukė
iš medžioklės sezono jūroje grįžtančių imperatoriškųjų pingvinų. Šie maždaug metro ūgio ir virš 40 kg sveriantys paukščiai – didžiausi iš visų pingvinų.

Jis ketina antrą kartą žiemoti drauge su Atkos įlankos kolonija, kurią sudaro maždaug 10 000 paukščių. Prieš penkerius metus jis jau praleido čia žiemą ir dabar sugrįžo, kad užbaigtų fiksuoti imperatoriškųjų pingvinų veisimosi ciklą – to greičiausiai dar nėra padaręs nė vienas gamtos fotografas. Silpnadvasiai neištvertų
Antarktidos žiemos, ypač šalčiausių liepos ir rugpjūčio mėnesių, kai temperatūra nukrenta iki -45 °C, o staugiančios pūgos matomumą sumažina iki metro.

„Jei atvirai, po kurio laiko pripranti”, – ramiai taria S. Kristmanas.

Tačiau imperatoriškieji pingvinai taip lengvai nepripras prie mažėjančio ar galbūt net nykstančio jūrinio ledo, ant kurio veisiasi ir nuo kurio traukia į medžioklę aplinkiniuose vandenyse.

Plačiau skaitykite birželio mėnesio numeryje.