Hirošimos atmintis
Prabėgus devynioms dienoms po to, kai sprogo atominė bomba ir sudegė Masakio Tanabės (Masaaki Tanabe) namai, motinos ir metų broliuko jau netekęs septynerių berniukas žiūrėjo į mirštantį tėvą. Šio paskutiniai žodžiai buvo: „Kaip karininkas nebematau ateities.” Nenuilstamai prieš JAV kariavęs M. Tanabės tėvas mirė su kardu pašonėje. Berniuko senelis norėjo pasilikti šį sūnaus ginklą, bet atėję okupacinių pajėgų kariai jį atėmė. „Barbarai”, – anuomet pamanė jaunasis M. Tanabė. Jis pasakoja buvęs pilnas ryžto atkeršyti Amerikai.
Tai visiškai suprantama. Jis neturėjo turto ir beveik jokių artimųjų. Iki sprogimo gyveno prie Hirošimos prefektūros pramonės skatinimo arenos – šiandien gerai žinomo pastato su karkasiniu kupolu, kuris buvo išsaugotas kaip paminklas, kviečiantis susilaikyti nuo branduolinio ginklavimosi.
Dabar į devintąjį gyvenimo dešimtmetį įkopęs M. Tanabė atrodo išvaizdžiai: kampuotu žandikauliu ir žilais antakiais. Apsirengęs pilkais džinbei marškiniais su plačiomis rankovėmis jis tarsi įkūnija japoniškas tradicijas. M. Tanabė sumanus ir geba prisitaikyti. Jis tapo kino režisieriumi ir studijavo kompiuterinę grafiką, kad galėtų sukurti atominės bombos sugriauto miesto kibernetinį modelį. Taip gimė filmas „Žinia iš Hirošimos” (Message From Hiroshima), kuriame galima išgirsti pokalbių su žmonėmis, išlikusiais per 1945 m. rugpjūčio 6-osios sprogimą. Jis drauge su kita atomine bomba, po trijų dienų numesta ant Nagasakio, nusinešė iki 200 tūkst. gyvybių, privertė Japoniją pasiduoti Antrajame pasauliniame kare ir išgelbėjo sąjungininkus nuo įsiveržimo į Japoniją, per kurį būtų žuvę milijonai žmonių.
Plačiau skaitykite birželio numeryje.
