Gyvybės priklauso nuo miškų
Britų Kolumbijos miškų ekologijos profesorė metė iššūkį vyraujančiai teorijai, kad miškų medžiai yra vienas su kitu niekaip nesusiję organizmai. Jos eksperimentai atskleidė, kad medžiai yra tarpusavyje priklausomi ir dalijasi ištekliais per požeminius tinklus. S.Simard esė „Gyvybės priklauso nuo miškų” pabrėžia, kaip į šiuos ryšius remiasi visa ekosistema.
Šiuo teiginiu ir grindžiamas visas mūsų specialus numeris. Miškai saugo pasaulio pusiausvyrą. Jie yra planetos „plaučiai”, nes surenka anglies dioksidą ir iškvepia deguonį. Juose gyvena nesuskaičiuojama daugybė rūšių. Ir šylančiame pasaulyje jie yra pagrindinis būdas išlikti. Kai Suzana Simard po koledžo įsidarbino miškininkystės sektoriuje, buvo paplitusi teorija, kad medžiai yra atskiri vienišiai ir negailestingai konkuruoja darviniškoje kovoje dėl vandens, šviesos ir maisto.
Revoliuciniais eksperimentais, kuriuos teko atlikti apdairiai saugantis rudųjų lokių vakariniuose Kanados miškuose, S. Simard išsiaiškino, kad visi medžiai palaiko ryšius per plačias grybų šaknų sistemas, vadinamuosius mikorizinius tinklus. Per šį požeminį vamzdyną jie dalijasi anglimi, vandeniu ir maistinėmis medžiagomis.
Skirtingų rūšių medžiai bendrauja ir net bendradarbiauja keisdamiesi pranešimais apie sausras ir ligas, taip pat mainydamiesi mineralais per sudėtingas grandines, kurias ji palygino su žmogaus smegenų nerviniais tinklais. S. Simard taip pat nustatė, kad tam tikri medžiai senoliai veikia kaip šių tinklų centrai. Jie atpažįsta savo atžalas ir aprūpina jas papildomais ištekliais. Mirdami senoliai atiduoda anglį ir gynybinius junginius į bendrą tinklą, taip išsaugodami maistą ir informaciją ateities kartoms.