Kaimenė
Čarlis Hamiltonas Džeimsas fotografuoja šią laikui nepavaldžią kelionę, o P o l a k a h u m bu, Piteris Gvinas ir Ivona Adiambo avuor rašo apie ekologinius ir kultūrinius veiksnius, formuojančius regioną, kurio trapią gamtos pusiausvyrą siūbuoja vis augančios grėsmės
Plačiosios visuomenės vaizduotėje Serengečio ekosisema – tai senovinis Afrikos kraštas, kuriame vyrauja per amžius nesikeičiančios auksaspalvės lygumos. Per stepę grakščiai juda aukštos žirafos. Per banguojančius žolynus brenda dramblių bandos. Į kruvinas medžiokles išsirengę liūtai vaikosi sraigtarages antilopes.
O apie Serengetyje gyvenančius žmones, masajus ir kitus, dažniausiai niekas nė nėra girdėjęs arba įsivaizduoja juos kaip egzotiškus gyventojus, užsispyrusiai įsikibusius senovinių gyvulininkystės tradicijų.
Antros tokios vietos nerastume visoje planetoje. Čia vis dar klesti paskutinės kai kurių gyvūnų populiacijos. Čia žmonės darniai sugyvena su gyvūnais nuo pat tų laikų, kai atsirado mūsų rūšis. Bet daugeliui gresia išnykti, nes mes vis labiau gviešiamės jų buveinių ir šildome klimatą