Daugelis žmonių tenkinasi paprastu karikatūriniu stručių įvaizdžiu: tai dideli paukščiai, kurie iškilus grėsmei kiša galvą į smėlį manydami, kad jei nemato pavojaus, tai ir pavojus nemato jų.
Dėl to mūsų stereotipų maiše stručiai tapo kvailumo įsikūnijimais. Net Biblijoje užsimenama, kad jie bukagalviai ir prastai rūpinasi savo atžalomis.
Nuvalkiotą idėją apie smėlyje slepiamą galvą prieš 2000 metų į pasaulį paleido romėnų gamtininkas Plinijus, nevengdavęs pasakoti neįtikėtinų istorijų. Pamąstykime. Stručiai turi ilgas kaulėtas kojas, liemenį, kabantį ore lyg didžiulis audinių ir plunksnų plaustas, ir periskopą primenantį kaklą, ant kurio 3 m aukštyje pūpso pleišto formos galva su didesnėmis nei dramblio akimis. Toks kūno sudėjimas ne itin tinka kišti galvą į smėlį.
Stručiai išties neretai laiko galvas palenkę prie žemės (bet ne po ja): skabydami augalus arba tvarkydami lizdus. Tačiau jų kaklai lengvi ir lankstūs (juos sudaro 17 slankstelių, palyginti su mūsų septyniais), juos nesunku judinti aukštyn žemyn, į šonus ir pirmyn atgal. O didžiulės akys padeda atidžiai stebėti aplinką.
Plačiau skaitykite rugsėjo numeryje.