Ruandos genocido muziejus – viena labiausiai sukrečiančių vietų sostinėje Kigalyje, skirtų atminti 1994 m. šimtą dienų trukusį siaubingą genčių konfliktą.
Tragedija prasidėjo, kai hutų ekstremistai apkaltino tutsių sukilėlius numušus lėktuvą, kuriuo skrido Ruandos prezidentas Džuvenalis Habjarimana (Juvenal Habyarimana) ir Burundžio prezidentas Siprijenas Ntarjamira (Cyprien Ntaryamira). Dž. Habjarimana, kaip ir 85 % Ruandos populiacijos, priklausė hutų genčiai. Šio įvykio sukelta įtampa prasiveržė kruvinomis žudynėmis, per kurias žuvo milijonas tutsių. Taip pat nužudyti tūkstančiai hutų. Pranešama, kad išprievartauta mažiausiai ketvirtis milijono moterų ir daugiau nei 95 000 vaikų liko našlaičiais. Pasibaigus konfliktui 6 mln. ruandiečių populiaciją daugiausia sudarė moterys.
Kampanijos prieš genocidą muziejaus lankytojai pereina septynias beveik visiškai užtemdytas sales, ant kurių sienų eksponuojamos šiurpios nuotraukos, rodoma vaizdo medžiaga ir kabo žemėlapiai. Tik paskutiniai du išsivadavimui skirti kambariai apšviesti neonine šviesa. Šalia administraciniame miesto centre įkurto muziejaus stovi parlamentas, kitapus gatvės – Aukščiausiasis Teismas – amžiams žiaurumų pakeistos institucijos.
Elis Urusaro Karekezė (Alice Urusaro Karekezi) prisimena tas niūrias dienas ir bauginantį klausimą, kaip Ruanda gyvens toliau. 1997 m. žmogaus teisių advokatė ėmėsi veiksmų, kad išprievartavimai būtų baudžiami kaip karo nusikaltimai, ir 1999 m. kartu su kolegomis įkūrė Konfliktų valdymo centrą.
„Dauguma žuvusiųjų buvo vyrai, – sako ji. – Didžioji dalis pabėgėlių ir kalinių – taip pat. Kas vadovaus šaliai?”
Tragedija, padėtis be išeities ir pragmatizmas nulėmė, kad į tuščias valdžios pozicijas žengė moterys, tuo metu sudariusios apie 80 % visos populiacijos. Su visuomeninių moterų grupių pagalba įstatymų leidėjai sukūrė moterims vieną palankiausių teisinių sistemų pasaulyje.
Plačiau skaitykite lapkričio numeryje.