Iš Afrikos į Ispaniją
Kai Jusufas (Youssouf) vaikštinėja po Ispanijos pietuose esantį Lepės (Lepe) miestą, kur pastaruoju metu glaudžiasi apleistoje skerdykloje, praeidamas pasisveikina su kitais pažįstamais afrikiečiais – vyrais iš Senegalo, Nigerijos, Burkina Faso ir Dramblio Kaulo Kranto. Jis puikiai kalba prancūziškai ir neblogai pramoko ispaniškai, tačiau kai šnekučiuojasi su tėvynainiais iš Malio, šneka bambarų kalba, nes taip išreiškia daugiau pagarbos. „Ar tavo artimiesiems gerai sekasi?” – „Taip, jiems sekasi gerai.” – „Ar tavo šeimai viskas gerai?” – „Šeima taip pat laikosi gerai.” – „O kaip žmona?” – „Jai viskas gerai.”
Lauke Jusufas mėgsta nešioti siaurakraštę skrybėlę ir saulės akinius. Iš namų vyras išeina tik švariais drabužiais ir batais – skerdykloje, kurioje tarp betoninių pertvarų migrantai pagalbiniai darbininkai susikūrė būstą, yra karšto vandens. Šiuose namuose Jusufas padeda palaikyti tvarką, nes žino, ką reiškia didelių siekių turėjusiam vyrui kaskart jausti gėdą – kai geras sūnus, vyras ar draugas, kalbėdamas mobiliuoju telefonu su kitame žemyne likusiais mylimais žmonėmis, būna priverstas meluoti. Bendruose būsto kambariuose jis visada stengiasi pasišnekėti su naujais atvykėliais.
Šiandien jis kalbėjosi su iš Malio kilusiu Lazaru (Lassara). Šis atrodė liūdnas, ir sėdėdamas prie laikinos virtuvės stalo tai žvilgčiodavo į mobilųjį telefoną, tai užsidengdavo delnais veidą. „Dar neprinoko naujas derlius, tad jis neturi darbo”, – paaiškino Jusufas.
Plačiau skaitykite rugpjūčio numeryje.