Pėsčiomis su migrantais
Su migrantais vaikštau jau kone septynerius metus.
2013 m. žiemą pradėjau žygį iš Herto Buriu (Herto Bouri) pavadintos senovinių Homo sapiens liekanų radavietės, esančios šiaurinėje Etiopijos dalyje, pasiryžęs pėsčiomis atkartoti lemtingąją žmonijos kelionę – pirmąją pasaulio kolonizaciją akmens amžiuje.
Mano ilgo žygio esmė yra pasakoti istorijas. Rašau apie viską, ką matau trindamas batus takais, kuriuos pramynėme pirmąsyk tyrinėdami savo planetą. Nuo pat pradžių žinojau, kad maršrutas bus miglotas. Antropologų duomenimis, mūsų rūšis pirmąsyk žengė už Afrikos ribų prieš 600 amžių ir keliaudami daugmaž be konkretaus tikslo galiausiai pasiekė Pietų Amerikos smaigalį – paskutinį dar nepažintą visų žemynų kraštą ir mano paties kelionės finišo liniją. Buvome klajojantys medžiotojai ir rinkėjai. Nemokėjome rašyti, neturėjome rato, nebuvome prijaukinę gyvūnų ir nė nenutuokėme apie žemdirbystę. Stumdamiesi tuščiais paplūdimiais ragavome kiaukutinius vėžiagyvius. Orientavomės pagal vilnijančias migruojančių gervių rodykles. Galutiniai kelionių taškai dar nebuvo išrasti. Šių užmirštų nuotykių ieškotojų pėdsakais nuėjau jau daugiau kaip 16 tūkst. kilometrų.
Šiandien keliauju per Indiją.
Palyginti su tuo pėsčių tyrinėtojų aukso amžiumi, mūsų šiuolaikinis sėslus gyvenimas pasikeitė beveik neatpažįstamai.
Bet ar tikrai?
Plačiau skaitykite rugpjūčio numeryje.
