Žiurkės – tai mūsų šešėliai. Mes gyvename miesto paviršiuje, o jos dažniausiai veisiasi požemiuose. Paprastai dirbame dieną, o jos daugiausia pluša naktimis. Bet kone visur, kur gyvena žmonės, esama ir žiurkių. Siatle, kur užaugau, žiurkės įgudo ropoti nuotekų vamzdžiais – iš vidaus. Šią akimirką kažkur mano gimtajame mieste iš klozeto rožinį snukutį kyščioja ilga šlapia pilkoji žiurkė. Siatle veisiasi ir juodosios žiurkės, kurios suka lizdus medžiuose ir bidzena telefonų laidais. Tikėtina, kad viduramžiais jos platino marą. Žiurkių daugėja visuose miestuose nuo Siatlo iki Buenos Airių. Vieno specialisto duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį jų skaičius ūgtelėjo net 15-20 %. Tam tikri žavūs gyvūnai, tarkim, drambliai, baltieji lokiai ir liūtai, nyksta, o mūsų miestuose žiurkių populiaciją suvaldyti sunku net neeilinėmis pastangomis. Iš visų pasaulyje klestinčių gyvūnų – balandžių, pelių, žvirblių, vorų – stipriausias emocijas kelia žiurkės. Jos laikomos purvinomis ir pasalūniškomis. Tikima, kad šie graužikai simbolizuoja miestų irimą ir nešioja ligas. Jos baugina ir kelia pasišlykštėjimą labiau nei bet kuris kitas miesto gyvūnas. Žmonės nekenčia žiurkių.
Ar šie maži gyvūnai tikrai to nusipelnė? Tam tikros žiurkių savybės, kuriomis labiausiai bjaurimės – nešvara, vaisingumas, nepaneigiama ištvermė ir gebėjimas išlikti, – būdingos ir mums patiems. Juk žiurkių nešvara priklauso nuo žmonių, nes daugelyje vietų jos minta mūsų šiukšlėmis ir nerūpestingai išmestomis atliekomis.
„Tai mes, žmonės, – sako niujorkietis, žiurkių specialistas Bobis Koriganas (Bobby Corrigan). – Mes neišsivalome savo lizdų.”
Plačiau skaitykite balandžio numeryje.