Ateities miestai

Pradinė miestų paskirtis suburti žmones sunyko XX a. Vieną praeitų metų dieną Piteris Keltorpas (Peter Calthorpe) aprodė man tokį žlugusį miestą. Jis norėjo papasakoti, kaip ketina jį atkurti. P. Keltorpas – architektas, XX a. aštuntajame dešimtmetyje padėjęs suprojektuoti iki šiol stovintį vieną pirmųjų energiją taupančių valstybinių įstaigų pastatų Sakramente (Sacramento), Kalifornijoje. Netrukus jis praplėtė domėjimosi lauką. „Norint iš tiesų mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir visuomenei, vieno pastato nepakanka, – sako jis. – Reikia sukurti bendruomenę.” Dabar jis vadovauja nedidelei, bet pasauliniu mastu įtakingai miestų planavimo įmonei „Calthorpe Associates”. Jo kukliame erdviame biure Berklyje ant sienos kabo įrėminta Naujojo urbanizmo kongreso chartija, smerkianti nekontroliuojamą miestų plėtrą. 1993 m. P. Keltorpas padėjo įkurti šią organizaciją. Ilgos kovos pabaigos kol kas nematyti. Palaukėme, kol įdienojus sumažėjo eismas ir tamsiai mėlyna P. Keltorpo „Tesla” pasukome į priešingame išsiplėtusio metropolio pakraštyje, pietuose už San Fransisko, plytintį Silicio slėnį.

„Į automobilių eismą orientuotų miestų problema ta, kad juose nėra pasirinkimo. Keliauti įmanoma tik mašinomis, todėl – kaip netikėta! – žmonės jomis naudojasi per daug, – mums vingiuojant Įlankos tilto (Bay Bridge) link sakė P. Keltorpas. – Dėl to didėja tarša, švaistomi pinigai, vairuotojai priversti stovėti ir gaišti laiką spūstyse. Kaip bepažvelgsi, tokia situacija turi didelių trūkumų. Nevaikščiojimas – tiesus kelias į nutukimą. Oro tarša sukelia kvėpavimo takų ligas.”

XX a. paskutiniame dešimtmetyje P. Keltorpas pasiekė svarbią pergalę – padėjo įtikinti Portlando (Portland) Oregone valdžią vietoj dar vieno greitkelio nutiesti lengvojo geležinkelio liniją, o šalia jos pastatyti gyvenamųjų namų, biurų ir parduotuvių rajoną. Jis užsitarnavo tvirtą į viešąjį transportą orientuotų miestų planuotojo reputaciją. Pekine sutikau aplinkos mokslininką, kuris daugybę Kinijos miestų projektuotojų nusivežė apžiūrėti Portlando. Pasak P. Keltorpo, ši idėja nenauja, reikėjo tik „atnaujinti seną, tramvajaus liniją turėjusią gyvenvietę, kur jau būta viešojo transporto jungiamų nuostabių centrinių rajonų ir pėstiesiems pritaikytų priemiesčių”.

Nors išvažiavome vėlai, ant tilto vis tiek patekome į spūstį.

Plačiau skaitykite balandžio mėnesio numeryje.