Baugios, gličios, besmegenės, gražios
Aurelia genties atstovės, vadinamosios mėnulinės medūzos, aptinkamos sekliose viso pasaulio įlankose ir atrodo lyg maži ne visai draugiški vaiduokliukai.
Medūzos kūną sudaro skaidrus skėtis su blyškiais čiuptuvais pakraščiuose. Joms pulsuojant atrodo, kad atgijo pats vanduo. Baltimorėje, JAV, esančiame Nacionaliniame akvariume paraginti paliesti šias medūzas
lankytojai iš pradžių baiminasi. Ir tik patikinti, kad medūzos nesužeis, žmonės ima raitotis rankoves ir nedrąsiai kišti rankas į akvariumą.
„Jos gličios!” – cypteli vienas berniukas.
„Jos šaunios!” – šūkteli mergaitė.
„Manau, jos paprasčiausiai kerinčios, – sako kuratorės pavaduotoja Dženi Džansen (Jennie Janssen), kuriai pavesta rūpintis Baltimorės akvariumo medūzų priežiūra. – Jos neturi smegenų, bet karta po kartos išlieka ir klesti.”
Baugios, gličios, šaunios, besmegenės, kerinčios – medūzoms tinka visi šie epitetai ir dar daug kitų. Anatomiškai tai labai paprasti gyvūnai: jie stokoja ne tik smegenų, bet ir kraujo bei kaulų, be to, jų jutimo organai labai primityvūs. Jos neprimena jokio kito vandens ar sausumos gyvūno.
Daugelis bendrai medūzomis vadinamų gyvūnų yra tarpusavyje susiję ne daugiau nei, tarkim, laumžirgiai su žirgais. Jie ne tik priskiriami skirtingoms gyvūnų genealoginio medžio šakoms, bet ir gyvena skirtingose buveinėse: vieni mėgsta vandenyno paviršių, kiti – gelmes, o kai kurie mieliau renkasi gėlą vandenį. Visas medūzas sieja panaši sėkminga išlikimo strategija: jų kūnai drebutiniai.
Plačiau skaitykite spalio mėnesio numeryje.
