Knygos viršelis

Pirmojoje XIX a. pusėje vienas garsiausių amerikiečių mokslininkų buvo gydytojas Samuelis Mortonas (Samuel Morton), gyvenęs Filadelfijoje ir kolekcionavęs kaukoles.

Tiekėjų jis nesirinkdavo ir priimdavo kaukoles, rastas mūšių laukuose arba nugvelbtas iš katakombų. Vienas garsiausių šios kolekcijos eksponatų priklausė airiui, kuris kaip kalinys buvo nusiųstas į Tasmaniją ir galiausiai pakartas už tai, kad žudė ir valgė kitus nuteistuosius. Su kiekviena kaukole S. Mortonas atlikdavo tą pačią procedūrą: pripildavo į jas pipirų (vėliau – švininių šratų), o paskui išpildavo, kad nustatytų smegenų tūrį.

S. Mortonas manė, kad žmones galima suskirstyti į penkias rases ir kad Dievas kiekvieną jų sukūręs atskirai. Tos rasės pasižymėjo skirtingais būdo bruožais, nusakiusiais jų vietą dieviškojoje hierarchijoje. Kaip tvirtino S. Mortonas, vadinamoji kraniometrija liudija, kad visų protingiausi esą baltaodžiai (kitaip – kaukaziečiai). Laipteliu žemiau – „išmoningi” ir „ugdymui pasiduodantys” rytų azijiečiai (pasak S. Mortono – mongolai). Paskui ėjo pietryčių azijiečiai ir Amerikos čiabuviai. Prasčiausiai įvertinti juodaodžiai (kitaip – etiopai). Per kelis dešimtmečius iki JAV pilietinio karo S. Mortono idėjas sparčiai perėmė vergijos šalininkai.

Plačiau skaitykite balandžio mėnesio numeryje.