Kieno tai viržynai?
2015 m. liepos 30 d. lygiai 18.00 val. Kindžiusyje (Kingussie), Škotijoje, nekilnojamojo turto agentas Džordžas Piris (George Pirie), veikiantis olandų verslininko Eriko Hiremos (Eric Heerema) vardu, perėmė Balavilio dvaro nuosavybės teises iš ankstesnio savininko Alano Makpersono-Flečerio (Allan Macpherson- Fletcher). Maždaug 6,3 mln. dolerių sandėris patvirtino, kad 225 metus iš kartos į kartą paveldėtas turtas – XVIII a. Roberto Adamo (Robert Adam) suprojektuotas pilkų akmenų dvaras, kalvoti pelkynai, Spėjaus (Spey) upės ruožas ir vietinė vaiduoklė Sara daugiau nebepriklausys šeimai.
„Buvo puiku taip gyventi, bet atėjo laikas keistis”, – vėliau sakė A. Makpersonas-Flečeris, gurkšnodamas viskį sklypo kampe stovinčio atnaujinto ūkininko namo verandoje – šią žemės dalį jis pasiliko sau ir žmonai Mardžorei (Marjorie). A. Makpersono-Flečerio – nuoširdaus, geraširdžio, baltaplaukio vyro su apvaliais vėžlio kiauto spalvos akiniais, tamsiai raudonomis kelnėmis ir mėlynu nertiniu – balse buvo girdėti palengvėjimas.
65 metų vyras jau pasiruošęs išeiti į pensiją. Jo vaikai, kaip pats sako, „labai išmintingai” nepanoro perimti dvaro, nes jo išlaikymas išsunkia jėgas ir piniginę. „Greičiausias būdas prarasti pinigus – turėti dvarą Aukštikalnėse”, – šmaikštauja jis. Be to, Škotijos parlamentas rengėsi patvirtinti žemės reformos įstatymo projektą, pagal kurį dvarų išlaikymas taptų dar brangesnis ir sunkesnis. Šis projektas iš dalies buvo sukurtas dėl daugelį metų besitęsiančios įtampos tarp klasių ir diskusijų dėl pelkynų – išskirtinio Škotijos kraštovaizdžio – ateities.
Plačiau skaitykite gegužės mėnesio numeryje.
