Naujasis žmogus
Kai susitikome su kiborgu Nilu Harbisonu, jis iš pažiūros niekuo nesiskyrė nuo kitų vietinių hipsterių, išskyrus juodą anteną. Įspūdingai puslankiu styrančią iš pakaušio virš šviesių plaukų kupetos.
Buvo gruodis. 34-erių N. Harbisonas vilkėjo pilkus marškinėlius su užtrauktuku, juodą puspaltį ir mūvėjo siauras pilkas kelnes. Belfaste (Belfast) gimęs ir Ispanijoje užaugęs vyras sirgo reta liga achromatopsija, t. y. nesuvokė spalvų. Padėtį pakeitė ši antena, kuri baigiasi optinio pluošto jutikliu, kybančiu tiesiai jam virš akių.
Gyvendamas nespalvotame pasaulyje N. Harbisonas niekada nesijautė neįgalus. „Matau toliau nei kiti. Lengviau įsimenu formas, nes manęs neblaško spalvos”, – ramiai paaiškino jis tikslia anglų kalba. Vis dėlto jam buvo be galo smalsu, kaip atrodytų spalvotas pasaulis. Turėdamas muzikinį išsilavinimą vėlyvoje paauglystėje jis sumanė, kad spalvas būtų galima atrasti per garsus. Pradžioje jaunuolis nesėkmingai eksperimentavo su paprastomis technologijomis, o įkopęs į trečią gyvenimo dešimtį surado chirurgą (atsisakiusį atskleisti savo tapatybę), kuris sutiko implantuoti specialų prietaisą – kibernetinį organizmo priedą.
Optinio pluošto jutiklis aptinka priešais esančias spalvas, o kaukolėje implantuota mikroschema paverčia jų dažnius vibracijomis pakaušyje. Šios tampa garso dažniais, todėl N. Harbisono kaukolė veikia lyg tam tikra trečioji ausis. Jis teisingai nustatė mano mėlyno švarko spalvą ir, nukreipęs anteną į draugę kiborgę menininkę ir šokėją Muną Ribas (Moon Ribas), pasakė, kad jos švarkelis geltonas. Iš tiesų jis buvo garstyčių spalvos, bet N. Harbisonas man paaiškino, jog Katalonijoje jis užaugo be garstyčių.
Plačiau skaitykite balandžio mėnesio numeryje.
