Medžių išmintis
Kiekvienas medis byloja savo istoriją, bet kai kurie jų yra itin iškalbingi. Jie saugo prisiminimus, įkūnija tikėjimą ir įamžina sielvartą. Medžiai užima svarbią vietą mūsų vaizduotėje. Jie keistai ir stebuklingai keroja mūsų fantazijų ir baimių miškuose. Pasakose ir legendose giria tampa dvasių, raganų prieglobsčiu, kadaise joje gyveno ir pilkas vilkas. Baltieji elniai išvengia medžiotojo strėlės, o gerasis pagalbininkas pasirodo laiku, paskatindamas atomazgą pasakos, kuri beveik visada baigiasi laimingai.
Mes pasitelkiame ryškias, medžių įkvėptas metaforas. Žinome, kad mažas grūdelis didžiu medžiu užauga ir atžalą reikia lenkti, kol jauna. Ne paslaptis, kad kuo toliau girion, tuo daugiau medžių. Tačiau vis dėlto labai dažnai pro medžius nepamatome miško.
Medžiai pagražina ne tik kalbą, bet ir idėjas. Be abejo, žinomiausia vieta po medžiu, kurioje žmogų netikėtai užklupo įkvėpimas, yra medine tvorele aptvertos obels paūksmė viename Linkolnšyro sode, Anglijoje. Sakoma, kad 1666 m. būtent čia jaunam Izaokui Niutonui į galvą stuktelėjo obuolys, paskatinęs susimąstyti, kodėl objektai visada krinta žemyn.
Senoviniai XVIII a. rankraščiai iš Londone esančių Karališkosios bendrijos archyvų byloja, kad I. Niutonas buvo grįžęs namo iš Kembridžo, mat dėl maro universitetą uždarė. Atėjus į sodą jį apėmė svajinga nuotaika. Fiziko draugas ir biografas Viljamas Stuklis (William Stukeley) rašė: „Jis sėdėjo susimąstęs, kai nukrito obuolys ir gravitacijos idėja atsitiktinai šovė jam į galvą.”
Plačiau skaitykite kovo mėnesio numeryje.
